atrodė Pietų Rodezija, bet į ją tuo metu aktyviai skverbėsi britų kolonistai, kurie greitai išpirko geresnes žemes.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos galimybėmis K. Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke, domėjimosi vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities susilauksiančią Vakarų Kanadą⁴⁸. Trečiajame dešimtmetyje ir Lietuvos valdžia įvairiais kanalais zondavo kolonizacijos galimybes Kanadoje, Brazilijoje.

Planingai ir kruopščiai į parinktas vietas telkiama, prideramai tvarkoma išeivija – svarbus lietuvybės rezervas mažai tautai, gyvenančiai itin pavojingame regione. Laiku, t. y. XIX a. pabaigoje, pradėję koncentruotą kolonizaciją, lietuviai, nuoširdžiu K. Pakšto įsitikinimu, būtų sukūrė naują Lietuvą – autonominę provinciją, dešimteriopai viršijančią Lietuvos plotą. Tačiau ir trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose pasaulyje dar buvo tam tinkančių tuščių plotų. Į juos kasmet siunčiant po 200 lietuvių šeimų, gerai paruoštų ūkininkauti naujose sąlygose, vien 1935–1939 m. buvo galima sutelkti apie 1000 šeimų arba 5000 žmonių, įsikūrusių vidutiniuose arba stambiuose ūkiuose. Nuolat gausėjanti diaspora praplėstų tėvynės siauras ribas, būtų gyvybės kupina lietuvybės atžala su plačiomis autonominėmis teisėmis. Toks projektas valstybei iš pradžių būtų kainavęs kasmet apie 2 milijonus litų⁴⁹. Tolimesnė kolonizacija galėtų vykti jau be valstybės paramos.

K. Pakšto nuomone, kolonizacija – patriotinis žygis, kuriam reikia labai gerai pasiruošti. Visų pirma būtina studijuoti tuos kraštus, kur dar galima kolonizuotis, tikintis gerų ekonominių perspektyvų bei mažiausio nutautėjimo pavojaus. Pastaruoju požiūriu priimtiniausi tie kraštai, kuriuose kuo retesni kontaktai su baltosios rasės žmonėmis. Kolonijos ūkio produkcija turėtų atitikti importo reikalavimus, sudaryti gerą objektą mainams su metropolija. Pagal parinktas vietos sąlygas iš anksto ruošiami specialistai: agronomai, gydytojai, kunigai, mokytojai, architektai, advokatai, amatininkai, prekybininkai. Anksčiausiai apgyvendintas „pirmasis branduolys“ paruošia dirvą naujiems, specialiai atrinktiems, teoriškai parengtiems kolonistams. „Tai – drąsūs, dori, neišlepę, vargo matę ir energingi žmonės, pasiryžę nugalėti visus sunkumus, daugiau dirbti ir vargti negu savoje tėvų žemėje“⁵⁰. Lietuvos žemėje tokių žmonių nestygo.

Lietuvių visuomenės ir išeivijos ryšių stiprinimas

1931 m. ekonominė krizė apėmė ir Pietų Ameriką. Lietuvių emigracija į jos šalis gerokai sumažėjo: 1930 m. išvyko 6428, 1932 m. – 1001 žmogus⁵¹. Iš už Atlanto atskriejant vis dažniau suvargusių tautiečių pagalbos šūksniams, K. Pakšto ir kitų visuomenės veikėjų skatintas dėmesys lietuvių išeivijai pagaliau ima materializuotis. Vyriausybė skiria nemažą sumą pinigų Pietų Amerikos lietuvių mokykloms, periodinei spaudai, nusiunčia du katalikų dvasininkus. 1932 m. vasario 7 d. Kaune įsteigiama draugija užsienio lietuviams remti (DULR), užsibrėžusi tėvynainiams teikti materialinę bei moralinę paramą, rūpintis jų tautinės kultūros, švietimo reikalais⁵². Iki pat 1940 m. vadovaujama R. Skipičio, draugijos valdyba svarsto lietuviškų kolonijų kūrimo planus ir metodus, mokyklų, bibliotekų,