Rusijoje XIX a. pradžioje pūstelėjo liberalizmo vėjai: buvo įkurta Švietimo ministerija (1817 m.), o 1803 m. visa Rusijos imperija buvo padalyta į šešias mokymo ir mokslo sritis, kurioms vadovavo šeši imperijos universitetai, turėję statutus, kuriuose buvo atsižvelgta į konkrečias mokymo sąlygas. Rusijos švietimo sistemai darė didžiulę įtaką Edukacinė komisija. Vilniaus universitetui buvo patikėta vadovauti švietimui ir mokslui aštuoniose vakarinėse gubernijose: Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogiliovo, Vitebsko ir Balstogės sričiai. Visose vakarinėse imperijos žemėse buvo palikta katalikiška ir lenkiška mokykla. Vilniaus universitetas, kuriame daugiausia buvo lenkų profesūros, tapo lenkų pratriotizmo centru. Bet lenkų humanistinei kultūrai plisti labai trukdė technikos ir gamtos mokslų pirmumas ir vokiečių-austrų profesorių grupė, rėmusi vokiečių įtaką. Švietimui ir mokslui vakarinėse gubernijose vadovavo kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770-1861), siekęs prijungti prie Lenkijos buvusias rytines provincijas, padalijimų metu patekusias į Rusijos imperijos sudėtį1. Jis buvo Rusijos imperatoriaus Aleksandro asmeninis draugas, artimai bendradarbiavęs su juo, buvo Rusijos užsienio reikalų ministras (1804-1806). Vėliau, iš tų pareigų pasitraukęs, puoselėjo mintį paversti Varšuvos kunigaikštystę Rusijos įtakoje esančia Lenkijos karalija. Savo ruožtu imperatorius reikalavo Varšuvos kunigaikštystės dalyvavimo numatytame kare su Napoleonu. 1811 m. sausio 18 d. A. Čartoriskis rašė imperatoriui, jog reikia atkurti Lenkiją, o tam būtina: 1. Grąžinti 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, kuri esanti kiekvieno lenko širdyje; 2. Sujungti visas buvusias Lenkijos žemės vadovaujant Rusijai; 3. Atverti laisvos prekybos kelius2 . Aleksandras I 1811 m. sausio 31d. jam atsakė, jog atkurta Lenkijos karalystė turėtų būti amžinai sujungta su Rusija ir iš Lenkijos turėtų būti išskirta Baltarusija taip, kad jos sienos būtų pravestos Dauguva, Berezina ir Dnepru3. |
dizainas ir programavimas giriaus