sams išnykti suteikdamas būtiną funkcionuoti terpę.

Visuomeninės erdvės ir viešumos santykiai buvo sudėtingi. Viena vertus, viešumoje visuomeniniai diskursai ar bent jų dalys sklido, ir tai padėjo išlikti patiems diskursams, o kartu – ir vientisai visuomeninei erdvei. Juk kultūrinis elitas viešąją erdvę ir sovietinę žiniasklaidą vis dėlto naudojo savo idėjoms bei režimo nepageidaujamiems diskursams palaikyti ir skleisti (bent iš dalies, įslaptintai). Visuomeninėje srityje tokie režimo nepageidaujami diskursai sklido gerokai atviriau. Kita vertus, bent nedidelės dalies tokių diskursų patekimas į viešumą visuomeninę sritį padarė sovietinės sistemos dalimi. Viešuma laikyta tik oficialioji ir neįsivaizduota jos alternatyvos sukūrimo (kaip ir įsitraukimo į pogrindį) galimybė. Kultūrinio elito nariai išmoko laviruoti tarp viešosios ir visuomeninės sričių nebandydami peržengti leistinumo ribų perkeliant į viešumą visuomeninius diskursus. Beveik nebeįsivaizduoti kitokie, alternatyvūs veiklos būdai. Tuo labiau nenorėta jų praktikuoti dėl galimų represijų.

Kitaip ir būti negalėjo. Mat abiejose srityse veikė iš esmės ta pati viešuomenė. Į viešąją erdvę, kartu ir į sovietinę sistemą ji buvo įsitraukusi psichologiškai28 ir tai, beje, lėmė jos komunikacinį aktyvumą taip pat ir visuomeninėje erdvėje. Kaip parodė iš SSRS 1945–1953 m. į Vakarus pasitraukusių asmenų apklausų analizė, būtent įsitraukimas į sovietinę sistemą skatino žmonių komunikacinį aktyvumą, taip pat ir neoficialų, nes jie buvo labiau psichologiškai įsitraukę į vykstančius procesus ir turėjo geresnes sąlygas tokiai komunikacijai (kad ir priėjimą prie viešai neskelbiamos svarbios informacijos)29. Tokios socialinės grupės – viešuomenės – egzistavimas buvo viena iš visuomeninės erdvės susiformavimo prielaidų. O norint patekti į viešuomenę, reikėjo tapti atitinkamo socialinio sluoksnio (tuomet vadinto kūrybine inteligentija) dalimi. Toks įsitraukimas į sistemą sąlygojo sovietinių elgesio normų perėmimą.

Taip kultūrinis elitas įaugo į viešumą, nors iš jos buvo beveik išguita tikroji visuomenės nuomonė dauguma svarbesnių klausimų. Kultūrinis elitas galėjo kentėti, nes mokslo, literatūros, kultūros srityse bent dalis visuomenės nuomonės ir visuomeninių diskursų patekdavo į viešąją erdvę. O politiniai debatai dažnai vykdava ne tik politikos, bet ir mokslo, religijos, literatūros srityse30. Tiesa, dažnai norint tokius debatus suvokti tekdavo naudotis tam tikrais specifiniais viešumoje siunčiamų pranešimų iškodavimo būdais (pvz., potekstės perskaitymu), kadangi atvirai nei visuomenės nuomonė, nei politiniai debatai vykti negalėjo. Tai sumažino suprantančių (reiškia – visuomeninėje srityje bent pasyviai galinčių dalyvauti) žmonių skaičių. Nors tik kultūrinio elito vidaus reikalu visuomeninė erdvė ir netapo, tokia padėtis jos apimtį susiaurino.

Visuomeninę erdvę prie public srities artino svarbus jos elementas – užsienio radijas, ypač jo lietuviškos programos. Jos bent iš dalies atliko žiniasklaidos funkcijas. Šių programų daug kas klausydavosi, iš ten ateidavo nemažai informacijos, taip pat ir apie įvykius Lietuvoje. Ypač tuo naudojosi pogrindinių leidinių leidėjai. Liudas Dambrauskas netgi iš viso manė, kad savilaidą reikėjo platinti ne Lietuvoje (didelė grėsmė, mažai skaitytojų, todėl ir poveikis menkas), o persiųsti į užsienį, kad iš ten grįžtų radijo bangomis31. Kad šis būdas veikė, rodo ir V. Kubiliaus

---

28 Rossi P. H.,Bauer R. A. Some Patterns of Soviet Communications Behavior // The Public Opinion Quarterly. 1952, vol. 16, no 4, p. 658.

29 Ibid., p. 657–658.

30 Calhoun C. Public Sphere: Nineteenth- and Twentieth-century..., p. 12595.

31 Pokalbis su Liudu Dambrausku (Kaunas, 2002 m. gegužės 10 d.). Garso įrašas // Asmeninis autoriaus archyvas.