| išdėstytos plk. K. Škirpai, neaišku, kokie motyvai sąlygojo tokį kariuomenės vadovybės nusistatymą siekti Lietuvos kovoje dėl Vilniaus atskiro Vokietijos ir Tarybų Sąjungos pasižadėjimo. Galbūt tie motyvai buvo Lietuvos laimėjimas „Nemuno internacionalizacijos byloje“, o gal Tarybų Sąjungos pozicijos Vilniaus klausimu aiškumo būtinybė, ypač po to, kai pastaroji 1932 m. liepos 25 d. pasirašė nepuolimo sutartį su Lenkija. Tačiau iš instrukcijos plk. K. Škirpai aiškiai matome Lietuvos užsienio reikalų ministerijos nuomonę dėl Lietuvos karo atašė pasiūlymo, o vėliau ir dėl Lietuvos kariuomenės vadovybės pozicijos, susijusios su galimų nepriklausomybės garantijų iš Vokietijos ir Tarybų Sąjungos bei paramos kovoje dėl Vilniaus paieškų. Lietuvos užsienio reikalų ministerija tų pasiūlymų nepriėmė ir net nesiėmė žygių dėl garantijų. Vargu ar tokias garantijas Lietuvai tuomet iš viso buvo įmanoma gauti, nes jos labiau atitiko Rapalo, o ne Lokarno politikos dvasią.
Plk. K. Škirpos pasiūlyme išdėstytos pozicijos ir tuometinės Lietuvos kariuomenės vadovybės nuomonių bendrumas, atrodo, vis dėlto galėtų suteikti šiokį tokį aiškumą vėlesnėje 1934 m. birželio 7 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko gen. P. Kubiliūno pučo byloje. Po pučo į ministro pirmininko postą buvo bandyta sugrąžinti A. Voldemarą, o nepavykus kitas pučistų reikalavimas Respublikos prezidentui A. Smetonai buvo plk. K. Škirpos paskyrimas Krašto apsaugos ministru.28 Nors pučo priežastis nebuvo vien nepasitenkinimas Lietuvos užsienio politikos kursu, kai po A. Hitlerio atėjimo į valdžią Lietuvos–Vokietijos santykiai galutinai pašlijo dėl Lietuvos politikos Klaipėdos krašte, bet ir kiti vidaus politikos reikalai. Gen. P. Kubiliūnas 1929–1934 m., būdamas Lietuvos kariuomenės štabo viršininku, kaip tik ir vadovavo Lietuvos kariuomenei bei buvo jos vadovybės galva. Taigi jis ne tik žinojo apie plk. K. Škirpos pasiūlymus, bet, kaip matėme, jo nuomonė dėl Lietuvos užsienio politikos orientacijos į Vokietiją ir Tarybų Sąjungą kovoje už Vilnių prieš Lenkiją sutapo su Lietuvos karo atašė Berlyne pažiūromis.
Nuorodos
1 Gerutis A. Plk. Kazys Škirpa sukilimo inspiratorius. London, 1981. P. 6.
2 Ten pat. P. 7.
3 LVA. F. 929. Ap. 2. T. 1. B. 84. P. 204.
4 Žalys V. Ringen um Identitat: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Luneburg, 1993. P. 52.
5 Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980. P. 214.
6 Ten pat. P. 211.
7 Gerutis A. Dr. Dovas Zaunius Mažosios Lietuvos sūnus – Nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministras. Ohio, 1982. P. 132.
8 Zaunius D. Du Lietuvos užsienio politikos dešimtmečiai // Lietuva 1919–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Kaunas, 1938. P. 40.
9 Gerutis A. Dr. Dovas Zaunius Mažosios Lietuvos sūnus – Nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministras. Ohio, 1982. P. 164.
10 Zaunius D. Du Lietuvos užsienio politikos dešimtmečiai // Lietuva 1919–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Kau-nas, 1938. P. 38.
11 LVA. F. 929. Ap. 2. T. 1. B. 84. P. 204.
12 Daščioras B. Lietuvos ir Vokietijos ekonominių santykių raida 1919–1929 m. : Disertacija istorijos mokslų kandidato laipsniui gauti // VUB. F. 76–2672. P. 112.
13 Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980. P. 211.
14 Daščioras B. Min. veik. P. 113.
15 Žalys V. Ringen um Identitat: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Luneburg, 1993. P. 52.
16 LVA F. 929. Ap. 2. T. 1. B. 73. P. 55.
17 Ten pat. 18 Daščioras B. Min. veik. P. 113. | 
dizainas ir programavimas giriaus