tuštėjo kaimai ir augo miestai (1925 m. duomenimis, Vokietijos kaimuose gyveno 37 procentai, Danijos – 45 procentai visų šalies žmonių)¹². Didėjantys miestai sutalpino gyventojų prieaugį, ir tik nežymi jo dalis emigruodavo į užjūrį. Lietuvos, turėjusios apie 1 800 000 žemdirbių (vienam jų šimtui teko 144 ha ariamos žemės), kaimuose gyveno 85 procentai žmonių. Dėl žemo kultūros lygio, tenkinimosi palyginti skurdžiomis gyvenimo sąlygomis primityviame ūkyje tilpo palyginti didelis žmonių skaičius, tačiau susidarė net 300 000 žemdirbių perteklius. Pasak K. Pakšto, „neemigruojant ir saviems miestams bei pramonei sparčiai nedidėjant, o kasmet burnų skaičiui daugėjant po 25 000, nepatenkintų skaičius turės nuolat didėti ir virsti valstybei pavojinga sprogstamąja medžiaga, labai klusnia raudonajai agitacijai“¹³. Gyventojų prieaugis, gerovės troškimas auga daug greičiau negu darbo, uždarbio, pelno ir pragyvenimo galimybės. Dėl to kyla kraštą destabilizuojantis nepasitenkinimas, pavydas, kerštinga neapykanta valdžiai ir sotesniam gyventojų sluoksniui, didėja vagysčių skaičius, toli prašokąs normalias ribas. K. Pakšto nuomone, kaimo gyventojų pertekliaus problema be nuostolio Lietuvos antropologiniam ūkiui gali būti sprendžiama didinant kaimo talpumą, intensyviai keliant žemdirbystės kultūrą, žmonėms migruojant į miestus, kurių augimą, o kartu ir talpumą, lemia geografinė padėtis, kultūros ir mokslo lygmuo, pramonės prekybos raida. Nors Lietuvos miestuose 1925 m. gyveno 15 procentų gyventojų (Estijos – 29, Latvijos – 33, Danijos – 55)¹⁴, ryškėjo miestų augimo tendencija. K. Pakšto požiūriu, „Lietuvos miestai ir miesteliai turėtų keleriopai didesniu nuošimčiu augti, kad galėtų sutalpinti savo metinį prieaugį (apie 4000) ir dar prisiimti beveik visą (4/5) kaimo prieaugį, t. y. apie 20 000 žmonių“¹⁵. Miestų augimą K. Pakštas siejo su Lietuvos sugebėjimu tapti panašia į Olandiją išplėtoto tranzito šalimi, kurios pramonė, prekyba remiasi savo žemės ūkio produkcijos perdirbimu. Pakėlusi kaimo ir miesto kultūrą, planingai ir atkakliai dirbdama, nepriklausoma Lietuva maždaug per 25 metus priartėtų prie Danijos tipo kraštų, turėtų apie 3 300 000 gyventojų (kaimuose apie 67 procentus, miestuose – 33 procentus)¹⁶. Ilgainiui, atgavusi visas savo žemes, Lietuva galėtų talpinti iki 8 mln. gyventojų, o tai leistų net ir pačioje nepalankiausioje geopolitinėje aplinkoje įgyti pasitikėjimo, stabilumo.

Lietuvių emigracijos problema

Perpildytas kaimas, nepakankami uždarbiai mieste Lietuvos žmones ginė į užsienį laimės ieškoti. Pasak K. Pakšto, emigracijai kandidatų padaugėdavo kasmet vidutiniškai po 18 000 žmonių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „beveik tiek kasmet ir emigruodavo: daugiausia Amerikon, šiek tiek į Rusijos ir į Latvijos miestus“¹⁷.

K. Pakštas pirmasis pabandė išryškinti svarbiausius lietuvių transatlantinės masinės (pavienių emigrantų būta XVII a. ir XVIII a.) emigracijos etapus. Pirmąjį senosios išeivijos periodą jis siejo su Krymo karu, per kurį į britų nelaisvę patekę lietuviai nebenorėjo grįžti į Rusijos pavergtą ir baudžiavos prislėgtą kraštą. Pramokę anglų kalbos, prasigyvenę, kai kurie patraukė į neribotomis galimybėmis jau garsėjusią Ameriką: 1856–1863 m. jie pradėjo masinę lietuvių emigraciją. Antrąją emigracijos bangą, dar neapėmusią platesnių