| išleisto poezijos rinkinio įvade T. Venclova pažymėjo, kad kai kurie rinkinyje skelbiami eilėraščiai yra „paplitę dabartinėje Lietuvos savilaidoje“33. 1978 m. Europos lietuviškų studijų savaitės Miunchene diskusijoje T. Ženklį (Aleksandrą Štormą) jis įvardijo savilaidininku, o 1979 m. Pasaulio lietuvių jaunimo IV kongrese, kalbėdamas apie lietuvių kultūros aktualijas, nurodė, kad šalia legaliosios krašto ir emigracinės kultūros egzistuoja ne mažiau svarbi savilaidinė (pogrindžio) kultūra34. Be to, dar 1978 m. išeivijos spaudoje T. Venclova, turėdamas galvoje naujadarą „savilaida“, buvo nurodęs, jog „samizdato“ terminą neblogai sulietuvinome“35.
Būtent su J. Jurašo ir T. Venclovos atvykimu į Vakarus bei jų liudijimais pradėjo plisti „savilaidos“ terminas (nors „samizdato“ terminas išeivijos spaudoje plačiai vartotas nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios). Savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“, kuris daug dėmesio skyrė supažindinimui su pogrindine Lietuvos spauda, iki pat 1977 m. antrosios pusės šis terminas nebuvo vartojamas. „Akiračių“ tekstuose „savilaidos“ terminas pasirodo dar vėliau – vieni pirmųjų tokių paminėjimų datuojami 1980 m.36 „Aiduose“ šis terminas atsiranda tik 1981 m.37 T. Venclovos paskleista informacija apie Lietuvoje egzistuojančią savilaidinę kultūrą turėjo įtakos ir tam, kad 1980 m. Vakarus pasiekęs pogrindinis kultūrai skirtas leidinys „Pastogė“ tapo pirmuoju (ir vieninteliu), kurį išeivijos spauda faktiškai vienbalsiai įvardijo savilaidiniu leidiniu, nors „Pastogės“ puslapiuose tiesiogiai šis terminas ir nebuvo nė karto paminėtas.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje naujadarą į savo leksikoną įtraukė ir išeivijos akademinis sluoksnis: Vytautas Vardys38, Tomas Remeikis39, Vincas Trumpa40, kiti tyrinėtojai.
Tai, kad „savilaidos“ terminas išeivijoje pasirodė ir paplito po J. Jurašo bei T. Venclovos atvykimo į Vakarus leidžia manyti, jog šį terminą sukūrė Lietuvos inteligentija. Pasiekęs Vakarus, lietuviškasis terminas galėjo sparčiau plisti ir sovietinėje Lietuvoje: lietuviškųjų Vakarų radijo laidų buvo masiškai klausomasi, o jų medžiaga kartu su pasiekiančia išeivijos spauda plito savilaida.
Lietuvoje atsiradęs naujadaras „savilaida“ vis dėlto pačioje Lietuvoje netapo masiškai vartojamas. Pavyzdžiui, „LKB Kronikoje“ „savilaidos“ terminas buvo paminėtas keletą kartų. Tačiau galima teigti, kad Lietuvoje šis naujadaras buvo gana plačiai žinomas, o juo nusakomos unikalios pogrindinės spaudos leidybos bei platinimo sąlygos.
Pirmą kartą terminas „savilaida“ „LKB Kronikoje“ pavartotas 1978 m. redakcinėje publikacijoje, kurioje buvo rašoma apie saugumo inspiruotą leidinį „Bažnyčia ir LKB Kronika“. Publikacijoje buvo nurodyta, kad šis leidinys išleistas savilaidos būdu41, t. y. atspausdintas rašomąja mašinėle ant popieriaus per kalkę, namų sąlygomis susegtas ir anonimiškai išplatintas duodant „iš rankų į rankas“ jį skaityti. Antrą kartą „savilaidos“ terminas paminėtas žinutėje iš Tel-
---
33 Venclova T. 98 eilėraščiai. Čikaga, 1977, p. 9.
34 Venclova T. Vilties formos: Eseistika ir publicistika. Vilnius, 1991, p. 73, 129.
35 Ibid., p. 83.
36 Esame // Akiračiai. 1980, Nr. 6, p. 12; Mandagus politinis teatras // Akiračiai. 1980, Nr. 8, p. 1.
37 Lapienis J. Lenkų savilaidinės spaudos apžvalga (1978–1979) // Aidai. 1981, Nr. 1, p. 52–54.
38 Vardys V. Maskvos karas prieš LKB Kroniką // Į Laisvę. 1978, Nr. 73 (110), p. 8, 14; Vardys V. Vasario šešioliktoji ir išeivija // Tėviškės žiburiai. 1980, vasario 14.
39 Sekuliarinio liberalizmo balsas // Akiračiai. 1980, Nr. 10, p. 7.
40 Trumpa V. Apie emigracinius mitus ir dar kai ką // Pasaulio lietuvis. 1980, Nr. 7–8, p. 4; Trumpa V. Substancialus įnašas į disidentinę literatūrą // Akiračiai. 1981, Nr. 1, p. 12.
41 Kaltinimai „LKB Kronikai“ // Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Pogrindžio leidinys. Čikaga, 1978, t. 4, p. 461. |
dizainas ir programavimas giriaus