| su prieš 400 metų įkurtu universitetu. Net tuoj po jubiliejaus 1984 m. Vakaruose pasirodęs ir iki šiol vienintelis Europos universitetų istorijos žinynas skelbia Vilniuje buvus du universitetus: Stepono Batoro, veikusį nuo 1578 iki 1939 m., ir Kapsuko, kurio ištakomis laikomas būtent lietuviškasis 1939-ųjų universitetas30. Pagal analogišką modelį aprašytas tik Lvovo Jono Kazimiero ir Ivano Franko universitetai (pastarojo ištakomis taip pat laikomi 1939-ieji)31.
Vis dėlto lietuviškoje atmintyje 1979 m. kontekste subrendusi idėja, kad Vilniaus universitetas yra seniausias universitetas Rytų Europoje, buvo labai įžūli. Tiesa – ne visai teisinga. Rytų Europa laikant tik SSRS, buvo užmirštamas ne tik Karaliaučiaus universitetas (įkurtas 1544 m.), bet ir nepaaiškinama, kokiam regionui priskirtini Prahos (1348) ar Krokuvos (1364) universitetai. Taip Vilniaus universitetas atskiriamas nuo šių universitetų istorijos ir priskiriamas prie jo istorijai svetimos Rusijos universitetų lygos. Būti seniausiu – malonu, tačiau reikia turėti galvoje, kad Europoje
1550-aisiais jau buvo daugiau kaip 100 universitetų, o Vilniaus universitetas pataiko tik į tryliktą Europos universitetų dešimtuką32.
Taigi 1979 m. susiformuoja tam tikra sudėtinga Vilniaus universiteto istorinės atminties forma. Sovietinei ideologijai priešpriešinama „lietuviška“ atmintis, bet ši neapima nemažos dalies komplikuotų ir sovietinei ideologijai labiausiai nepriimtinų – jėzuitinių ir „lenkiškų“ – Vilniaus universiteto realijų. Vadinasi, sovietmečio istorinės sąmonės tipą galima laikyti kompromisu tarp komunistinės ar stalininės ir „lietuviškosios“ istorinių atminčių, o 1979-uosius – net pastarosios persvara. Atmeskime šūkius „Tegyvuoja tautų draugystė“, paminklą Vincui Kapsukui ir Leninui33 bei kitokias „duokles“ oficialiajam režimui ir turėsime beveik identišką istorinės atminties tipą, koks buvo plėtojamas dalyje „tautiškai susipratusios“ lietuvių išeivijos.
6. Istoriografijos poslinkiai ir daugiaperspektyvios istorinės atminties prielaidos
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nukrito ir atmintis koregavę bei varžę pančiai. Iš pagrindų pasikeitė ir Europos istorinių regionų sampratos. LDK pradedama priskirti nebe Rytų, o Vidurio Rytų Europai. O juk šiame istoriniame regione, apimančiame istorines Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, gal (su didelėmis išlygomis) ir Prūsijos valstybes, senesni už Vilniaus universitetą tebuvo tik Prahos, Krokuvos, Budos (1389), Bratislavos (1467) universitetai, o Reformacijos ir katalikiškosios Reformos metu, Europoje kilus naujai universitetų steigimo bangai, – tik Karaliaučiaus ir Olomouco (Čekija, 1570) universitetai. Net ir per vėlesnius du šimtmečius šiame regione teatsirado tik keli nauji universitetai – Trnavoje, Košicėje, Lvove, Zagrebe. Šiaurės Europoje – Skandinavijos šalyse – iki XVIII a. pabaigos tebuvo įsikūrę tik keli universitetai (Kopenhagos, Up-
___
30 Žr.: Jilek L. (ed.). Historical Compendium of European Universities. Geneva, 1984, p. 310–311; Jilek L. (ed.). Historical Compendium of European Universities. Geneva, 1984, p. 310–311.
31 Ten pat, p. 209–210.
32 Bendriausi duomenys: Jilek L. (ed.). Historical Compendium of European Universities. Geneva, 1984. Žr. taip pat Europos universitetų istorijos sintezes: Müller R. A. Geschichte der Universität. Von der mittelalterlichen Univeristas zur deutschen Hochschule. München, 1990; Rüegg W. (Hg.). Geschichte der Universitat in Europa, bd. 1: Mittelalter. München, 1993, bd. 2: Von der Reformation zur franzosischen Revolution (1500–1800). München, 1996;
Rüegg W., de Ridder-Symoens H. (eds.). A History of the university in Europe. Vol. 2: Universities in Early Modern Europe (1500–1800). Cambridge, 1996.
33 Alma Mater Vilnensis..., p. 157, il. 196. |
dizainas ir programavimas giriaus