Taigi tiek komunistai, tiek dešinieji ekstremistai Suomijoje mažų mažiausiai nė kiek nebuvo silpnesni nei Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje, tačiau su jais Suomija iš esmės dorojosi, ir dorojosi demokratinėmis priemonėmis, nesigriebdama perversmo. Neišmušė jos iš demokratijos vėžių ir krizės padariniai, nors bedarbių skaičius jos metu siekė 100 tūkst.48 Tai priklausė gal ne vien nuo ištvermingo suomių charakterio, bet ir nuo jų lankstesnės, labiau subalansuotos demokratinės sistemos. Dar 1919 m. priimta ir patvirtinta Suomijos konstitucija suteikė nemažas teises ne tik parlamentui, bet ir prezidentui, kuris galėjo stabdyti parlamento priimtus įstatymus, paleisti parlamentą, buvo atsakingas už užsienio politiką, vyriausybės paskyrimą ir jos atstatydinimą. Prezidento kadencija Suomijoje buvo dukart ilgesnė negu Latvijoje ar Lietuvoje – šešeri metai. Nepriklausomą Suomijos prezidento statusą sustiprino dar ir tai, kad jį rinko ne parlamentas, o piliečiai, tiesa, netiesiogiai, o išrinkdami 300 rinkikų kolegiją. Tik pirmą Suomijos prezidentą 1919 m. išrinko parlamentas, o vėliau laikytasi konstitucijos.

Nereikėtų manyti, kad demokratija Suomijoje buvo išsaugota be milžiniškų pastangų. Dėl aršios partinės konkurencijos, partinių rietenų čia, kaip ir kitose Baltijos šalyse, ilgą laiką nepavykdavo sudaryti stabilią vyriausybę. 1917–1932 m. pasikeitė 20 Suomijos vyriausybių, bet vėliau jų formavimą ir kontrolę iš parlamento paveržė prezidentas ir jos tapo kur kas stabilesnės. Netrukus susikūrė ilgalaikė „raudonai žalia“, t. y. agrarininkų ir socialdemokratų partijų koalicija49. Išlaikydama demokratiją Suomijos visuomenė pasirodė tikrai apdairi. Nors šalis nebuvo labai turtinga, turėjo užsienio skolų, bet jau kūrė „gerovės valstybę“ ir kartu stropiai rūpinosi krašto gynyba, skyrė milžiniškas lėšas statyti Mannerheimo gynybinei linijai, kurioje triūsė ir šimtai savanorių50. Tačiau kitos Baltijos šalys Suomijos pavyzdžiu tuomet nesekė nei vidaus, nei užsienio politikoje.

Kaip yra pažymėjęs A. J. Greimas, gruodžio 17 dienos perversmas Lietuvoje buvo konservatyvių tautos sluoksnių reakcija į jaučiamą pavojų tiek socialiniams, tiek nacionaliniams laimėjimams51. Vertinant išorės veiksnius pirmiausia reikia pasakyti, jog Lietuvoje, aišku, labiausiai jausta Lenkijos grėsmė. Kiek ji skatino perversmą ir kiek jį stabdė, dar reikėtų tirti atskirai. Šiaip ar taip, išorės veiksnys, turint galvoje įtemptą Lietuvos tarptautinę padėtį, buvo labai svarbus. Gali atrodyti, kad tas veiksnys Latvijos ir Estijos beveik neveikė, nes jos neturėjo teritorinių problemų. Vis dėlto ir jose nesaugumo jausmas sustiprėjo Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje. Baimintasi, kad ji rems ekstremistines, profašistines Bal-

---

 44 Žńńčėą Ī., Õåķņčė˙ Ń., Ķåāąźčāč Ž. Ļīėčņč÷åńźą˙ čńņīšč˙ Ōčķė˙ķäčč 1809–1995. Ģīńźāą, 1998, c. 161.

 45 Runeberg C. M. Finlands Historia. Söderström & Co Förrlags AB, 1971, p. 252.

 46 Ciešlak T. Zarys historii najnowszej krajów skandynawskich. Warszawa, 1978, s. 286.

 47 Žńńčėą Ī., Õåķņčė˙ Ń., Ķåāąźčāč Ž. Ļīėčņč÷åńźą˙ čńņīšč˙ Ōčķė˙ķäčč 1809–1995, c. 171–172.

 48 Zetterberg S. Suomija po 1917 metų, p. 52.

 49 Šiai koalicijai taip pat priklausė mažiau įtakinga Pažangos partija (Klinge M. Suomijos istorijos apžvalga. Vilnius, 1996, p. 105; Derry T. K. Skandinavijos istorija. Vilnius, 1995, p. 353–364; Žńńčėą Ī., Õåķņčė˙ Ń., Ķåāąźčāč Ž. Ļīėčņč÷åńźą˙ čńņīšč˙ Ōčķė˙ķäčč 1809–1995, c. 176–179).

 50 Žilys P. Suomių–Sovietų karas 1939–1940. New York, 1967, p. 21–23 ir kt.