| Lemiamas modernaus ekonominio pasaulio ypatumas – jis negali funkcionuoti be kapitalizmo, pagrįsto kapitalistiniu (komerciniu) gamybos būdu. Pasak Wallersteino, kapitalizmas ir modernus ekonominis pasaulis yra dvi medalio pusės23. Dėl kapitalistinio gamybos būdo moderniame ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis, nenutrūkstamas kapitalo kaupimas, gaunamas iš pasaulinės prekybos. To rezultatas – kapitalistinė pasaulinė ekonomika (angl. capitalist world-economy), kuri ne iš karto tampa globali. Kalbant apie kapitalistinį ekonominį pasaulį, neturėtų būti pamiršta ir politinė valdžia. Ekonominiai ir politiniai procesai plėtojasi greta, vienu metu, toje pačioje socialinėje sistemoje. Vienas be kito jie negali visavertiškai vykti, nes priešingu atveju moderniam ekonominiam pasauliui kyla grėsmė transformuotis į pasaulinę imperiją24. Kaip jau buvo nurodyta, pasaulinėse imperijose politinis elitas buvo menkai suinteresuotas pagerinti šalies ekonominį aktyvumą, nekūrė institucinės aplinkos, skatinančios pastovų kapitalo kaupimą. Priešingai, kapitalistiniame ekonominiame pasaulyje ryški valstybės įtaka šalies ekonominiam aktyvumui. Wallersteinas šią įtaką nusako specifiškai: valstybė negali būti „pasyvi“ arba atkakliai palaikyti kapitalistinę klasę, nes ji turi ir savų interesų, t. y. neveikia kaip nešališka trečioji šalis. Tačiau galimas toks variantas, kad valstybės interesai sutampa su kapitalistinės klasės nacionaliniais interesais; to padarinys – didelis nacionalinės ekonomikos šuolis25.
Aptariant KPS funkcionavimą, svarbus vaidmuo pasauliniame darbo pasidalijime tenka geoekonominėms zonoms. Wallersteinas KPS sudėtyje išskiria tris geoekonomines zonas: branduolį (angl. core), periferiją (periphery) ir kvaziperiferiją (semi-periphery)26. Į jas valstybės skirstomos pagal tai, kokį vaidmenį atlieka pasauliniame darbo pasidalijime. Branduolio zonai priskiriamas intensyvus kapitalo kaupimas, didelis darbo užmokestis, taikant pažangiausią technologiją pagaminta produkcija, mažesnis darbo išnaudojimas gaminant produkciją. Branduolio zonos valstybės pirmiausia itin stiprios ekonomiškai, gamina sudėtingus, pažangiausių technologijų reikalaujančius galutinius produktus. Be to, šiose valstybėse intensyviausiai koncentruojasi kapitalas, jis pastoviai investuojamas į gamybą, duoda didelį pelną, kuriamos ir pritaikomos naujos idėjos. Tokios valstybės politiškai stiprios, veiksmingai gina kapitalistinių klasių interesus27.
Periferinės zonos specializacija – žaliavų gavyba ir žemės ūkio produkcijos gamyba. Šiai zonai priklausančios šalys28 yra technologiškai atsilikusios, beveik neturi savo pramonės, jose negausus samdomųjų darbininkų sluoksnis. Periferinės zonos šalys tiekia žaliavas branduolio valstybėms ir vartoja branduolio pagamintą produkcijos perteklių. Be to, šios zonos valstybės silpnos politiniu ir kariniu požiūriu, politinė valdžia kapitalistų klasę palaiko mažiau, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas prievartos
___
23 Wallerstein I. The Modern World-System I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, 1974, p. 391.
24 Žr.: Wallerstein I. Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World-System. New York: Cambridge University Press, 1991, p. 222–223.
25 Žr.: Wallerstein I. The Politics of the World-Economy: The State, The Movements, and The Civilizations. New York: Cambridge University Press, 1984, p. 25.
26 Wallerstein I. The Modern World-System I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, 1974, p. 100–103.
27 Žr.: ibidem, p. 349.
28 Būtina pažymėti, kad periferinėje zonoje koegzistuoja dviejų tipų valstybės: 1) ekonomiškai ir politiškai silpnos valstybės; 2) branduolinės zonos valstybių kolonijos. |
dizainas ir programavimas giriaus