Pirmininkam jau geriausiai būdavo, sugalvojo pasistatyt namą: medžiagų nusirašo, pasikviečia statybos brigadą ir yra. Nei jam kas ką sakys, nei ką. Nėr buvę girdėta, kad pirmininkas gyvulių neturėtų ar kad jie sprogtų žemėn (dvėstų – aut. past.). Pasako, kam reikia fermoj, dar jei geras – butelį pastato, ir viskas. [Konstantinas R.]

Ne mažesnę laisvę turėjo ir žemesnės grandies valdininkai: zootechnikai, agronomai, inžinieriai, statybų vadovai. Jie atitinkamas pareigas gaudavo tik kolūkio pirmininkui pritarus, todėl buvo savotiški vienos komandos nariai, dažnai sulaukiantys ir pirmininko užtarimo. Pirmininkas taip pat buvo suinteresuotas komandos narių lojalumu, nes bet koks konfliktas galėjo sukelti nepasitenkinimą, apeliaciją į aukštesnes institucijas. Trečiasis kaimo valdininkų sluoksnis, taip pat turėjęs nemažas privilegijas, buvo asmenys, dirbantys trečioje grandyje (buhalteriai, kasininkai, sandėlininkai).

Vieną kartą nėr kur karvės rišt visai. Žiūriu – kolūkio dobilienoj zootechnikės karvės pririštos. Paėmė „zlastis“ (susierzinimas – aut. past.) ir savo pririšau. Ant vakaro tėvas sako – „žiūrėk, mūsų karves jau pas pirmininką nuvarė“. Nuėjau aš pas jį pasiimt jau jų, tas ir sako – „ko tavo karvės buvo kolūkio dobilienoj?“ Aš ir paklausiau: „O kodėl zootechnikei galima?“ Tas sako: „Kai tu būsi zootechnike, tai ir tu galėsi…“ [Ona K.]

Nors kaimo socialinės ir ekonominės diferenciacijos atžvilgiu paprastų kolektyvinių ar tarybinių ūkių darbuotojų padėtis ir buvo žemesnė, jų galimybės privačiai veikti taip pat buvo proporcingos turimoms pareigoms bei tiesioginiam santykiui su valstybine nuosavybe (pvz., fermų darbuotojai, mechanizatoriai). Pirmiausia dirbantieji tam tikrame ūkiniame sektoriuje (gyvulininkystė, sodininkystė, augalininkystė) turėjo galimybę privačioms reikmėms naudoti ar keistis to sektoriaus sukauptomis gėrybėmis, nes ir pati valdžia tai toleravo.

Antra, į kolektyvinių ar tarybinių ūkių turtą buvo žiūrima kaip į bendruomeninio / kolektyvinio vartojimo, t. y. visų, gėrybes. Kalbant apie produktų pasisavinimą, vyravo požiūris, kad valstybei nedaroma jokia žala. Taigi moraliniu atžvilgiu vogimas iš kolūkio ar valstybinio ūkio tapo visuotinai priimtu reiškiniu.

B. šeimyna dirbo veršidėj, tai visus savo gyvulius „kombikorma“ (pašaras – aut. past.) prišerdavo. Ką ten keli gyvulėliai… paėmė po saują nuo kiekvieno kolūkio veršio, tai nei jis, nei ta ferma gi net nepajus. [Genovaitė P.]

Oficialiai buvo laikomasi bendrų reikalavimų: vykdavo kolūkių darbuotojų susirinkimai, kuriuose būdavo pristatomi kolūkio planai, pirmininko kandidatūra, svarstomi įvairūs kasdienio gyvenimo klausimai. Formaliai vykdavo ir pirmininko rinkimai.

Sovietiniame kaime buvo įmanomas ir socialinis mobilumas, dažniausiai pasiekiamas per atitinkamo išsilavinimo įgijimą ar ryšius. Sakykime, jei kaimo gyventojas įgyja aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą ir grįžta į gimtąjį kaimą, dažnai jo profesinė padėtis tampa aukštesnė, kartu tampa aukštesnis socialinis statusas ir pagerėja priėjimas prie išteklių (žiūrėti 3-ią schemą). Respondentų nuomone, nors valdininkai ir buvo privilegijuota grupė, turėjusi didesnę praturtėjimo galimybę, jų santykis su „paprastais žmonėmis“ buvęs abipusiškai naudingas.

Planinės ekonomikos laikotarpio pabaigoje vyko gyvenimo padiktuoti pokyčiai rinkos ekonomikos link – Lietuvos žemės ūkyje prasidėjo kolūkių transformavimasis į „pajines“ ar „akcines“ įmones, kūrėsi sodybiniai bei stei