2. XV-XVI a. lietuviškos kilmės kūrėjų žinome nedaug, o XVII-XVIII a. jų iškyla nemažai. Konstantinas Sirvydas, Žygimantas Liauksminas, Albertas Vijūkas-Kojelavičius, jau minėtas Kazimieras Semenavičius, Laurynas Gucevičius – tai ryškiausios asmenybės net Abiejų Tautų Respublikos mastu. Lietuvių etnosas akivaizdžiai yra įsitraukęs į civilizacijos kūrybą.

3. Polonizacijos procesas yra plačiai apėmęs Lietuvos politinį ir kultūrinį elitą. Tai Lietuvos civilizacijos netektis. Tačiau tebeegzistuoja politinio elito lietuviška tautinė sąmonė, tiesa, vis labiau patirianti erozijų dėl Abiejų Tautų Respublikos savimonės formavimosi. Antra vertus, elito lietuviškosios savimonės buvimas lėmė, kad jau pradėjo formuotis ne tik smulkiosios bajorijos, bet ir valstietijos viršūnės savimonė (tai, pvz., rodo Chodkevičių-Katkų motyvas liaudies dainose). Visa tai liudija, kad Lietuvos DK tebegyveno savarankišką „bendruomeninį” gyvenimą, vadinasi, LDK civilizacija tebėra savarankiškas istorinis subjektas. Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad XVII-XVIII a. LDK civilizacija – tai jau antroji lenkų civilizacijos laida. Analogas – antrosios ispanų ir portugalų civilizacijos laidos Lotynų Amerikoje. Bet ar pasakysi argentinečiui, kad Argentinoje yra ne jų, o ispanų civilizacija?

4. 1795 m. buvo tragiški ne tik Abiejų Tautų Respublikai kaip valstybei, bet ir savarankiškai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos civilizacijai. Atsirado atotrūkis tarp valstybės ir „bendruomeninio” gyvenimo. Vidinių visuomenės ryšių ir organizavimosi metodų paieškos tegalėjo remtis tik kultūriniais principais. LDK visuomenės elitas pamažu pradėjo šlietis prie jau į naujųjų amžių civilizaciją orientuoto lenkų „bendruomeninio” gyvenimo, o ne prie gerokai silpnesnio „lietuviškojo”, kurį galėjo formuoti tik lietuvių kalbos nepraradusi smulkioji bajorija ir valstietijos viršūnė. „Litvinų” (su savimone gente lituanus natione polonus) vieta Lietuvos kultūroje tebėra neaiški. Aišku, kad takoskyra tarp jų ir naujaamžės lietuvių civilizacijos jau yra prasidėjusi (“Šubravcų” ironija Dionizo Poškos atžvilgiu ar nebus buvusi pirmasis ženklas? Tačiau kol “litvinų” idėja virs į „krajowstwos” idėją, litvinų kultūrinę laikyseną reikia laikyti (bet tik ją!) bendra lenkų-lietuvių kultūra. Antra vertus, dalis litvinų virto ne krajowcais, o įsiliejo į lietuvių naciją (pvz., Mykolas Riomeris).