Galima spėti, kad dėl režimo įvykdyto viešosios erdvės uzurpavimo, išstūmusio iš jos visuomenės nuomonę, ši ir toliau funkcionavo visuomenėje, nors ir pakitusiu būdu. Ji veikė visuomeninėje erdvėje, gal ją ir sukūrė. Ši erdvė, egzistavusi privatumo užuovėjoje, galėjo būti laisvesnė nuo valstybės kontrolės, todėl joje galėjo išlikti nuo valdžios nepriklausomas visuomeniškai svarbus kalbėjimas ir veikimas. Tai skatino ribos vieša / privatu nusitrynimą, o ši riba yra viena svarbiausių Vakarų kultūroje. Kartu su-
silpnėjo supratimas, glaudžiai susijęs su public srities samprata23, kad visa, kas yra politiška ir svarbu visuomenei, turi būti vieša.

Skirtis vieša – privatu sovietmečiu reikšminga tuo mažiau, kad sovietinis režimas, tarsi atsakydamas į visuomeninės erdvės buvimą prisidengiant privatumu, stengėsi lyg ir „suviešinti“ kultūrinio elito atstovų privačią teritoriją per savo agentūrą ir pasiklausymo sistemą. Ji (o dar labiau jos baimė) darė privačią teritoriją nesaugią atviriems pokalbiams net tarp draugų ir tuo tarsi priartino ją prie viešumos. Reakciją į tokias aplinkybes rodo Vytauto Kubiliaus nenoras vaikščioti į privačius inteligentų pobūvius – juose būtinai bus kalbami pavojingi dalykai, kažkas pranešinės, saugume kaupsis medžiaga24.

Režimas nepaisė privatumo ir žmonių iniciatyvą leido ne tiek apskritai asmeniniame gyvenime, kaip yra teigiama25, kiek asmeniniuose reikaluose, neturinčiuose visuomeninės reikšmės. Tai, kas buvo laikoma „politiškai žalingu“, buvo stebima, o kartais ir persekiojama (kaip Tomo Venclovos grupė), kai režimui tai atrodydavo būtina. Taip oficialus įspėjimas žmogui galėjo būti pareikštas už tai, kad „jo politiniai įsitikinimai [skleidžiami privačiai] neatitinka sovietinės vyriausybės politinės programos“26. Toks kišimasis ir yra privatumo „suviešinimas“, kai žmogus niekur negali jaustis saugus. Juk viešumas sovietmečiu reiškė nesaugumą.

Vis dėlto privatumas yrančio totalitarizmo sąlygomis žmonių sąmonėje jau reiškė tam tikrą apsaugą. Neoficialų dailės saloną jo šeimininkė Judita Šerienė laikė grynai privačiu dalyku, todėl mažiau bijojo galimos bausmės: „Aš visada deklaruodavau – mano daržas, mano pupos, ką noriu, tą darau savo namuose. Kai kas klausdavo, ar aš nebijau. Aš tikėjau, kad į mūsų namų gyvenimą niekas neturi teisės kištis.“27 Ji nesusilaukė jokių represijų (tai nebuvo ir pasipriešinimas), todėl galima manyti, kad tokia pusiau privati, pusiau vieša veikla stagnacijos laikais jau buvo toleruojama. Tačiau neabejotinai sekama.

Pasitraukdama iš viešumos, visuomeninė erdvė vis dėlto ne visiškai suprivatėjo. Mat privatumas reiškia atskirumą, kas lemia bendrumo sunykimą. O visuomeninėje erdvėje išliko tam tikras žmonių protų bendrumas. Jį palaikė bendri diskursai, sukuriantys diskursyvią bendruomenę. Visuomeninei sričiai itin svarbūs buvo diskursai, negalėję veikti viešumoje, bet svarbūs visai tautai (politinis tautinis, iš dalies religinis, nors pastarasis kultūriniam elitui mažai būdingas). Jų sukurtas bendrumas ir buvo visuomeninės erdvės pagrindas. Kartu jos buvimas neleido tokiems viešumoje negalėjusiems reikštis diskur

---

23 Ibid. Public Sphere: Nineteenth- and Twentieth-century History // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001, p. 12594.

24 Pokalbis su Vytautu Kubiliumi (Vilnius, 2003 m. spalio 28 d.). Garso įrašas // Asmeninis autoriaus archyvas.

25 Titma M.,Tuma N. B. Soviet Studies: Society...,
p. 14737.

26 Zalīte I. Pagrindinės neprievartinio pasipriešinimo formos ir slaptasis nacionalizmas – vidinis nepaklusimas sovietiniam režimui Latvijoje (aštuntasis – devintasis dešimtmečiai) // Genocidas ir rezistencija. 1997, Nr. 2, p. 114. Šiame straipsnyje atskleidžiamas saugumą dominančių temų ratas ir visuomenės stebėjimo gilumas.

27 Šerienė J. Pokalbis // Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982. Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 214.