| K. Ališauskas. Jo 1972 m. pasirodžiusiame darbe105 aprašomos 1919 m. vykusios Lietuvos kariuomenės kovos su bolševikais ir bermontininkais. Šis darbas parengtas remiantis iš dalies jau anksčiau skelbta medžiaga, papildžius ją literatūra užsienio kalbomis ir kai kurių asmenų, daugiausia buvusių karininkų, atsiminimais. Pažymint jo neabejotiną istorinę vertę reikia pripažinti, kad jame visgi mažai paliestas anuometinis visuomeninis krašto gyvenimas, o neturėjimas galimybės remtis archyvine medžiaga neleido autoriui argumentuočiau apžvelgti kai kurių kovų epizodų, štabų veiklos ir pateikti gilesnius vertinimus. Pažymėtina, kad K. Ališauskas buvo ir JAV išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ išspausdinto reikšmingo apžvalginio straipsnio apie Lietuvos kariuomenę ir Nepriklausomybės kovas autorius106.
K. Ališausko pradėtą kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės tematiką tęsė daktaras A. Rukša, 1981–1982 m. Klivlende, JAV, išleidęs du tomus apie kovas su lenkais107. Jo darbe panaudota daug tiek jo paties, tiek JAV Lietuvių veteranų sąjungos „Romovės“ sudarytos, generolo M. Reklaičio vadovaujamos šiam veikalui leisti komisijos iniciatyva ir pastangomis sukauptos medžiagos. Minėtos komisijos padedamas, autorius per VFR valstybinę Augsburgo biblioteką iš Lietuvos ir jos kaimyninių šalių bibliotekų sugebėjo gauti gana daug literatūros apie kovas su lenkais. Darbe taip pat remiamasi papildomomis daugelio kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvių žiniomis. Kartu reikia pažymėti, kad neretai, naudodamasis kitų šalių, ypač lenkų, šaltiniais, autorius pernelyg pasidavė jų įtakai. O archyvinės medžiagos stoka neleido jam įsigilinti į daugelio svarbių klausimų esmę. Tačiau apskritai A. Rukšos darbas rimtai nagrinėja pagrindinius Nepriklausomybės kovų istorijos klausimus ir nusipelno teigiamo vertinimo.
Apie Lietuvos karą su Sovietų Rusija, bermontininkų avantiūros likvidavimą ir karinį konfliktą su Lenkija vertingų duomenų randame ir Pr. Čepėno 1986 m. Čikagoje išleistos „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ antrame tome108.
Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, kaip minėjome, domėjimasis karo istorijos klausimais, tarp jų ir 1918–1920 m. vykusiomis Nepriklausomybės kovomis, pastebimai padidėjo. Č. Laurinavičius, remdamasis įvairiais šaltiniais, daugeliu klausimų naujai pažvelgė į Lietuvos ir Sovietų Rusijos santykius ir 1992 m. išleido darbą apie 1920 m. liepos 12 d. tarp šių šalių sudarytą taikos sutartį109. Vertingų minčių apie Lietuvos ir Latvijos santykius mūsų nagrinėjamu laikotarpiu ir kovas su bermontininkais randame Z. Butkaus monografijoje110. G. Surgailis 1998 m. paskelbė straipsnį apie lenkų mėginimą įvykdyti valstybės perversmą Lietuvoje 1919 m. ir jo likvidavimą111. Keletas publikacijų apie Nepriklausomybės kovas pasirodė ir nuo 1992 m. atgaivintame Krašto apsaugos ministerijos tęstiniame leidinyje „Karo archyvas“ bei kt.112
__________________________________________________
105 K. Ališauskas. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920.
106 K. Ališauskas. Nepriklausomybės karas // Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1968. T. 15, p. 94–104.
107 Dr. A. Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Klivlendas, 1981–1982. T. 2–3.
108 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. 2.
109 Č. Laurinavičius. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis. Vilnius, 1992.
110 Z. Butkus. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius, 1993.
111 G. Surgailis. Lenkų mėginimas įvykdyti valstybės perversmą Lietuvoje 1919 metais // Karo archyvas. 1998. T. 15, p. 106–116.
112 J. Matusevičius. Kėdainių, Jiezno ir Alytaus kautynių reikšmė užkertant kelią bolševikų įsiveržimui į Kauną // Ten pat, 2000, t. 16, p. 92–119; V. Lesčius. Kovų su bolševikais ir bermontininkais etapai // Ten pat, p. 57–91; Lietuvos ir Lenkijos konflikto 1918–1920 m. kariniai aspektai // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 2001. T. 9, p. 33–43.
113 V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920 m. (spaudoje). |
dizainas ir programavimas giriaus