| tinimo nematąs prasmės toliau eiti šių pareigų68. Panašiomis aplinkybėmis 1922 m. balandžio 10 d. po minėto posėdžio Steigiamajame seime svarstymo rezultatų atsistatydino žydų reikalų ministras keturiuose kabinetuose M. So-loveičikas69. Tačiau priešingai nei M. Soloveičikas, S. Rozenbaumas sutiko su šalies prezidento prašymu eiti savo pareigas, kol bus paleistas ministrų kabinetas.
1924 m. kovo 19 d. seimas trečiuoju skaitymu, svarstydamas ministrų kabineto etatus, panaikino ir žydų reikalų ministro etatą. Kovo 26 d. seimo žydų frakcija kreipėsi į seimo pirmininką J. Staugaitį, prašydama bendra tvarka įtraukti į dienotvarkę jos nepaprastą pareiškimą70. Jame buvo numatyta pareikšti protestą prieš esą neteisėtą juridiniu požiūriu žydų reikalų ministro pareigybės panaikinimą. Tačiau seime šio pareiškimo paskelbti nepavyko. Seimo žydų frakcijai teko pasitenkinti tik buvusios žydų reikalų ministerijos (ministro kanceliarijos) patalpų, jose buvusio turto perėmimu savo žinion71. Rūpindamasi tolimesniu žydų bendruomenių funkcionavimu, žydų frakcija seime siekė įteisinti žydų tautos tarybą. Tačiau ir šios pastangos nebuvo sėkmingos. 1924 ra balandžio 10 d., kai Žydų tautos tarybos įstatymo projektas buvo svarstomas ministrų kabinete, krikdemų blokas, neva vykdydamas žydų darbo žmonių (o ne sionistų!) norus demokratizuoti bendruomenę72, pateikė seimui svarstyti savo įstatymo projektą dėl žydų bendruomenių statuso pakeitimo. Taigi, seime turėjo susidurti du įstatymų projektai dėl žydų bendruomenių.
Prezidento raštu 1924 m. birželio 18 d. seimui buvo pristatytas naujas ministrų kabinetas (A. Tumėno), kurio pateikta deklaracija nuo ankstesnių skyrėsi tuo, kad joje iš vis nebuvo paminėtas net „tautinių mažumų" terminas. Tai pastebėjo ir visos opozicinės seimo frakcijos (socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, žydų, lenkų).
Kaip vieną iš pirmųjų tautinių teisių suvaržymų krikdemų vienpartinės vyriausybės politikoje žydai įvertino 1924 ra liepos 7 d. Piliečių apsaugos departamento išleistą įsakymą Nr. 6070, kuriuo iškabas, skelbimus vietine mažumų kalba buvo leidžiama naudoti tik kiemuose, ant sienų ir 1.1., neišeinančių į gatvės ar aikštės pusę73. Šis įsakymas, nors ir draudė gadinti nevalstybine kalba skelbiamas iškabas, neatitinkančias nurodymų, įžeidė žydų prekybininkus. Žydų visuomenės nuomone, buvo prasilenkta su Konstitucija: vietinių kalbų vartojimą turėjo nustatyti konstitucinis įstatymas, o ne įsakymai. Kita vertus, tai buvo 1923 ra rugpjūčio 20 d. vyriausybės priimto nutarimo74 teisiškai išspręsti vietinių kalbų vartojimo klausimą logiškas įgyvendinimas.
Žydai sionistai, kurie buvo daugiausia žydų tautinės savivaldybės struktūrose, seimų frakcijose, seimui panaikinus jų tautinės ministerijos ir mi- |
dizainas ir programavimas giriaus