V. Pašutos studija yra labai svarbi. To meto sąlygomis ji davė daugiausiai, ką buvo galima duoti: mokslas vėl sugrįžo prie Lietuvos valstybės susidarymo problematikos ir tai buvo padaryta kaip tik modifikuojant H. Łowmiańskį. Tačiau modifikacija ir lieka tik modifikacija: H. Łowmiańskio studiją pakeitė, tiesa, svarbiausias vietas šiek tiek patobulinęs, jos surogatas. Pridėtame Lietuvos valstybės žemėlapyje Mindaugo domenui buvo priskirta Deltuvos žemė, kurios tiesiogiai jis tikrai nevaldė. Šis, sakytume, menkas netikslumas toliau suvaidino fatališką vaidmenį. Vis dėlto lemiamas žingsnis buvo žengtas: Lietuvos valstybės genezės draudimo užtvara buvo pralaužta. Tiesa, ne iš karto ir ne visur. Dar ir 1971 m. pasirodžius V. Pašutos veikalo lietuviškam vertimui⁹⁶, išdrįsęs tai leisti F. Bieliauskas buvo pašalintas iš gubernijos reikalų valdybos (ministrų tarybos) spaudos komiteto pirmininko pareigų (1973 m.)⁹⁷. Ši tema priklausė centro mokslo nomenklatūrai. Tačiau susidarė sąlygos nagrinėti jos požemius, iš jų ir Mindaugo domeno klausimą. Visa tai parėmė kapitalinė J. Jurginio studija apie visuomeninių santykių raidą, apibendrinusi jo ankstesnius tyrimus⁹⁸. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad šios studijos akcentas – vėlesni laikai po valstybės susidarymo ir ji remiasi vėlesniais šaltiniais⁹⁹. Mindaugo pilį Vorutą pabandė lokalizuoti Vilniumi R. Batūra¹⁰⁰, tačiau jo argumentacija susilaukė aštrios kritikos¹⁰¹.

Šitaip H. Łowmiańskio veikalas tik per daugelio svertų sistemą paveikė Lietuvos valstybės susidarymo problematikos raidą. Jis pasirodė tuo metu, kai Lietuvos istorijos mokslas žengė tik pirmus žingsnius analizuodamas šią problematiką, kai vos vienas kitas istorikas suvokė, kas tai yra medievistika ir jos šaltiniai. Ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos istorikų cechas nebuvo užaugęs ik H. Łowmiańskio. Sovietinis draudimų laiko-