locko g. 49?), buvo ir užkarda⁷⁸, žymėjusi fizines miesto ribas. Manoma, jog sarginės čia nebuvo⁷⁹. Įdomus sutapimas (?), kad vietovė, esanti į rytus nuo spėjamos gynybinės linijos, iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinama „Saksų salele“ (lenk. k. Saska kępa). Ji pavadinimą gavusi nuo vilos, stovėjusios ant griovos krašto dabartinio transporto mazgo Olandų–Zarasų–
S. Batoro g. vietoje. Be to, atkreiptinas dėmesys į pačios vilos padėtį – prie griovos priešais tikėtiną gynybinę liniją. Galbūt vila buvo pastatyta kažkokio ankstesnio gynybinio ar kontrolės funkciją atlikusio statinio vietoje?

Antrojo bastioninių įtvirtinimų žiedo vietos buvo parinktos sėkmingai. Iš XIX a. miesto planų matome, kad netoli pietinės–rytinės gynybinės linijos buvo pilami nauji ar taisomi seni pylimai. 1819 m. Markučių dvaro plane pažymėta linija, greta kurios parašyta „pylimas (lenk. kopanica) naujai sukastas“. 1845 m. plane Paplavų priemiestyje pažymėtas lygiagretus dab. Paupio g. pylimas, besitęsiantis nuo popieriaus malūno iki ankstesnės pietinės–rytinės gynybinės linijos ribos (pastato Paupio g. 28 pietinio fasado). Pylimo ilgis ~345 m, bendras (pylimo viršutinės dalies ir jo šlaitų) plotis 16 m. Kitas pylimas šiame plane pažymėtas maždaug dab. Zarasų g. vietoje buvusioje Vilnios saloje. Šis pylimas statmenas pirmiau aprašytam pylimui. Jis 64 m ilgio, bendro 8,5 m pločio.

Antrasis bastioninių įtvirtinimų žiedas tikrai egzistavo ir buvo panaudotas gynybai. Sunkiausia yra nustatyti šio naujųjų laikų gynybinių įrenginių komplekso parametrus ankstyvajame etape (iki 1655 m.), šio bastioninių įtvirtinimų žiedo modernizavimo XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. faktus. Norint išsamiau ištirti šiuos Vilniaus gynybinės sistemos įrenginius, būtini nuoseklūs istoriniai ir natūros tyrimai.

Užmiesčio gynybiniai bastioniniai įrenginiai. 1798 m. Vilniaus ir jo apylinkių plane matome keletą lauko fortifikacinių įrenginių tuometiniame užmiestyje. Žinios apie šiuos gynybinius objektus yra menkos, jie nėra plačiau tyrinėti. Vienas redutas pažymėtas istoriniame Pohuliankos priemiestyje. Jis buvo atviroje vietoje, apytikriai ties dab. Naugarduko ir vytenio g. sankirta. Plane jis stačiakampio formos, orientuotas šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, išilgai dab. Naugarduko gatvės. Šalia šio įrenginio yra užrašas „senasis redutas“ (rus. ńņąšūé šåäóņś). Dar vienas toks įrenginys vaizduojamas atviroje vietoje į šiaurės rytus nuo dab. Kalvarijų ir Verkių g. sankirtos, dab. Apkasų g. (buv. ul. Szancowa) rajone. Šis statinys bene dvigubai mažesnis už anksčiau aprašytąjį, plane kvadrato formos, orientuotas šiaurės–pietų kryptimi. Prie atvaizdo analogiškas užrašas („senasis redutas“). Į vakarus nuo šio gynybinio įrenginio, tuo metu atviroje vietoje (į šiaurę nuo dab. Žalgirio g., tarp Linkmenų ir Giedraičių g.), pavaizduoti trys į šiaurės vakarus orientuoti artilerijos įtvirtinimai. du įrenginiai yra mažesni, o trečias – didesnis. Savo forma plane jie primena barkanus. Šalia jų užrašyta, jog tai „baterija, pastatyta artilerijos mokymams“. Tuo metu čia vykdavo Lietuvą aneksavusios Rusijos karinių dalinių mokymai. Yra žinoma, kad šioje Vilniaus vietoje (ankstesniais laikais užmiestyje) dažnai vykdavo svarbūs mūšiai, čia stovyklaudavo Lietuvai priešiškų kariuomenių daliniai, vykdavo kariniai mokymai⁸⁰. Į šiaurės rytus nuo mokomųjų karinių įrenginių, ties dabartiniu transporto mazgu Geležinio Vilko–Baltupio–Ozo g. sankirtoje pažymėtas kitas gynybinis įrenginys. Šalia jo esantis užrašas skel-

---

⁷⁸ Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 167.

⁷⁹ Dičiuvienė R. Bendra Polocko gatvės rytinės dalies aplinkos užstatymo istorinė apžvalga. Vilnius, 1990, VAA, f. 5, b. 5524. p. 3.

⁸⁰ Добрянскiй Ф. Старая и новая …, с. 83-84.