| vių išeivija fundamentaliau „pervertina“ savo istoriją negu lietuvių išeivija. Jis vaizdingai sakė, jog nauja „latvių generacija Ulmanio biustą ne tik nuėmė nuo pjedestalo, bet sudaužė jį į šipuliukus“18. Ypatingą latvių kritiškumą paskatino ne tik sielojimasis dėl neišlaikyto valstybingumo, bet dar ir sielvartas dėl to, kad tūkstančiai Latvijos jaunuolių buvo suverbuoti į SS dalinius. O lietuviai bent tokio likimo išvengė. Be to, nepaprastai kritiškai K. Ulmanio veiksmus vertino jo politiniai priešininkai, išleidę emigracijoje atsiminimus. Tai pirmiausia socialdemokratai: buvęs užsienio reikalų ministras Feliksas Cielenas ir Bruno Kalninis19. Net keltas klausimas dėl intymios K. Ulmanio orientacijos.
Vertindami pastarųjų metų Baltijos šalių istoriografiją irgi matome, kad kritiškiausias žodis sklinda iš Latvijos. Štai neseniai išėjusioje vieno tomo XX a. Latvijos istorijoje20, išleistoje ir rusų, ir anglų kalbomis (abu variantai buvo viešai pristatyti Lietuvoje), rašoma, jog nebuvo jokių rimtų, objektyvių priežasčių perversmui. Giliausią ekonominę krizę 1934 m. pradžioje Latvija iš esmės jau buvo įveikusi, valdžia kontroliavo visas ekstremistines, antidemokratines jėgas. Perversmo priežastis, – rašo šios knygos autoriai, – tai stambiausio politiko K. Ulmanio išdavystė, gerai parengtas, surežisuotas jo spektaklis, taip pat kitų politikų, jį sekusių, jam nesipriešinusių, bailumas ar bukumas21. Jau minėtas M. Virsis kėlė versiją, kad K. Ulmanis turėjo korupcinių ryšių, neaiškių santykių su bankais ir baimė, kad tai gali iškilti viešumon, stūmė jį perversman22. Kritiškumu latvius dabar lyg ir vejasi estų istorikai. Štai jaunas tyrinėtojas Magnusas Ilmjärvas, didelėje monografijoje įrodęs, kad perversmo organizatorius Konstantinas Pätsas finansiškai stipriai priklausė nuo Maskvos23, buvo išrinktas Istorijos instituto direktoriumi ir jam už tokius darbus 2006 m. paskirta Estijos nacionalinė premija.
Kad Baltijos šalių perversmai istoriografijoje dar nėra tinkamai įvertinti, rodytų trejetas gal ir nereikšmingų, bet, manytume, simptomiškų netikslumų. Štai viename iš naujausių Vokietijos mokyklinių vadovėlių net specialioje spalvotoje Europos perversmų lentelėje puikuojasi įrašas, kad perversmas Lietuvoje įvyko 1924 m.24 Galbūt lentelės sudarytojams pakišo koją noras atskirti, sinchronizuoti perversmus Baltijos šalyse visu dešimtmečiu. Taip pat sinchronija, tik jau nukreipta į Vokietiją, galėjo sugundyti žymų Baltijos regiono istorijos specialistą, dėsčiusį Sorbonoje, Matti Klinge’ą teigti, kad 1933 m. Estijoje ir Latvijoje, kaip ir Vokietijoje, „įsigalėjo vienpartinė politinė sistema“25. Storojoje Normano Davieso Europos istorijoje taip pat lentelėje nurodoma, kad diktatūra Lietuvoje prasidėjo 1929 m.26 Čia, matyt, turėtas galvoje Augustino Voldemaro vyriausybės atstatydinimas, bet ne šis atstatydinimas, o perversmas yra gilesnis lūžis Lietuvos politinio proceso raidoje.
Perversmų bendrybės ir ypatumai
Istorija pritvinkusi perversmų. Ačiū Dievui, jų, atrodo, mažėja, bet praeityje jie smarkiai paveikė ar net lėmė atskirų valstybių, žemynų, netgi
---
18 Ivinskis Z. Politinis nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Jo raida ir lūžiai // Atspaudas iš Šaltinio žurnalo..., p. 3.
19 Cielēns F. Laikmetu maiņā: Atmiņas un atziņas. 1–3 sēj. Lidingö, 1964; Kalniņš B. Latvijas sociāldemokrātijas piecdesmit gadi. Stokholma, 1956.
20 Žr. rec. Butkus Z. Principingumo pavyzdys Pabaltijo šalių istorikams // Kultūros barai. 2005, Nr. 8–9,
p. 24–29.
21 Čńņīšč˙ Ėąņāčč. XX āåź. Ščćą, 2005, c. 157–164.
22 Virsis M. Min. veik., p. 176–180.
23 Žr. Ilmjärv M. Hääletu Alistumine. Tallinn, 2004.
24 Geschichtsbuch Oberstufe. Das 20. Jahrhundert. Bd. 2. Berlin, 1996, S. 100.
25 Klinge M. Baltijos pasaulis. Vilnius, 1996, p. 146.
26 Davies N. Europa istorija. Vilnius, 2002, p. 1314. |
dizainas ir programavimas giriaus