Aptardamas žvejybą, H. Lovmianskis nurodė, kad šis verslas buvo vietinės reikšmės. Atskiro žvejų luomo, išskyrus lyvius, baltai neturėjo; nustatant duokles, neminimi mokesčiai nuo žvejybos. Ji, kaip ir medžioklė, nebuvo labai svarbi baltų ūkyje³.

Drevinė bitininkystė, anot autoriaus, buvo reikšmingesnis verslas. Tiek Prūsijoje, tiek Lietuvoje minimi medus ir jo produktai, o vaškas buvo viena iš eksporto prekių. Lietuvos valstiečiai mokėjo medaus duoklę, buvo atskira kategorija žmonių — drevininkai⁴.

Lietuvos ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė ir gyvulininkystė. Livonijos ir Kryžiuočių ordinų dokumentuose užfiksuota, jog žygių metu paimamas ir sunaikinamas javų derlius.

Dokumentuose rašoma, jog vertingiausia ūkio dalis buvo ariamas laukas, toliau pievos, ganyklos, miškai, vandenys. Todėl autorius daro pagrįstą išvadą, kad jau bendruomeninėje santvarkoje ariamoji žemė tapo privačia nuosavybe⁵.

XIV—XV a. Lietuvos mokesčių sistema rodo žemdirbystę buvus ūkio pagrindu - valstiečiai apdedami dėkla, kurią sudarė javai, vėliau dar šienas ir malkos.

Antrą vietą baltų ūkyje užėmė gyvulininkystė⁶. Ordino kronikos kaip karo grobį mini galvijų kaimenes ir arklius.

Minėtas išvadas apie baltų ūkį autorius argumentuotai pabrėžė ir Z. Ivinskio knygos recenzijoje'⁷.

Kalbėdamas apie baltų prekybą su užsienio šalimis, H. Lovmianskis nurodė buvus ryšius su Skandinavijos kraštais, Vokietija ir kitomis katalikiškomis šalimis. Baltai pirkę geležį, druską, ginklus ir kitas prekes, kurių nebuvo savame krašte, o mokėję sidabru, kailiais, vašku, iš dalies žemės ūkio produktais⁸.

Bendruomeninėje santvarkoje, greta prekybos, gyvavo karinis plėšikavimas. Dažnai tie patys žmonės buvo ir pirkliai, ir piratai. Anot H. Lovmianskio, viena iš baltų plėšikavimo priežasčių — menkas ūkio išsivystymas, pragyvenimo