tyt jo formuluotame "traukos iš Vakarų į Rytus dėsnyje": Karolis Didysis, kovodamas su pagonimis, peržengė El­bę, prancūzai vis stengėsi pasiekti Reiną, vokiečiai pradėjo "Drang nach Osten", Vokiečių ordinas veržėsi į Lietu­vą, lietuviai ekspansionavo į Rytų slavų žemes, Maskva - į Sibirą. Iš dėsnių ieškojimo, kaip minėta, tyčiojosi R. J. Collingwoodas, kritikavo netgi istorizmo įveikos mokyklą ("Annales"). Šios dienos terminais kalbant, Z. Ivinskis pastebi ne dėsnius, o civilizacijų ar civilizacijų regionų santykius, o tai jau teorinis judesys, kuris leidžia prieiti prie visuomenių tipologijos. Ankstyvojoje kūryboje Z. Ivinskis rašė: "Aptiksime Kunigaikštystėje savotišką feodalizmą, bet nepanašų nei į vokiečių, nei į prancūzų feodalinius santykius. Apie miestų ūkį negalime kalbėti ir vėliau. Kitos to viduramžio pabaigos apraiškos pasirodo tik praduose arba jau reiškiasi labai suvėluotai vienu ar dviem šimtmečiais, kaip apskritai visuose Rytuose"⁷⁰. Toks teiginys peršoka bet kokius istoristo mątysenos pavi­dalus - tai ir leido Z. Ivinskiui suformuluoti Lietuvos istorijos tipologijas. Apie tai esame rašę, nenorėtume sustoti plačiau. Aišku viena - jaunasis Ivinskis buvo akivaizdžiai pabandęs įveikti istorizmą, bet tokios metodologijos ne­realizavo.

Tačiau net ir Z. Ivinskį galima laikyti novatoriumi, nesusilaukusiu rezonanso dar pusę šimtmečio. (Šiandien pas mus tik E. Gudavičius taiko universaliosios istorijos metodą). Dažno teorijos ignoravimo kontekste Zenono Ivinskio idėjos tiesiogiai panašios į istorizmo įveikos idėjas ir yra labai aktualios.

5. Moralas (vietoj pabaigos)

1931 m. "Naujosios Romuvos" redakcijos programoje buvo tokie žodžiai" "...mes galvotrūkčiais vejamės Va­karų Europą, norime pakilti į jos kultūros viršukalnius; igyti jos dinamiško veiklumo, kuris ją iškėlė aukščiau kitų kontinentų"⁷¹. Peržvelgdami Zenono Ivinskio istorinės minties judesius, galėtume teigti, kad istorikas padarė di­džiulį šuolį", galvotrūkčiais vydamasis" Vakarų istoriografiją. Per 50 metų mūsų istoriografija kai kuriomis teori­nėmis kryptimis padarė pažangą (ypač taikant sociologines teorijas ekonominiams-socialiniams santykiams tirti), tačiau kitomis sustingo - bėgant nuo sovietinės ideologijos realijų ir istoriografinės konjunktūros (apie "TSKP is­torijos" idiotizmus neverta ir kalbėti) nueita į "kapstymąsi" su "žirklėmis ir klijais" lietuvybės vardan arba dar blo­giau, į anticivilizacinę baltofiliją. Šiandien kiekybiškai gausiausias "partijas" ir sudaro baltofilai ir kritikai su "žir­klėmis ir klijais". Vis dėlto nėra taip blogai - turime gana solidžią šaltinotyrą (S. Lazutka, I. Valikonytė, E. Gudavičius, P. Jasas, S. Pamerneckis, E. Rimša, Z. Kiaupa, A. Baliulis,