| menybės tikslas - identiškumo įgijimas. Atskirų žmonių gyvenimo istorijos sujungtos į bendrą. Žmogaus gyvenimo psichoistorija yra kintanti, dinamiška, tačiau visose kultūrose galima išskirti aštuonias universaliąsias individualaus augimo fazes. Kiekvienoje fazėje visuomenė suteikia tam tikrų galimybių asmenybei augti.
Apie psichoistorinės paradigmos taikymo mastą byloja ir sprendžiamų klausimų bei spausdintų darbų gausa: psichoistorijos teorija, asmenybės istorinė raida, vaikystės ir šeimos istorija, emocijų istorija, istorinių asmenybių psichologiniai portretai, politinių lyderių asmenybė ir politinių reiškinių mechanizmai ir t. t. /2, 5, 13, 15, 16, 18, 19, 21, 22/. Psichoistorikai turi pastovią tribūną - leidžia tris gana populiarius žurnalus: "The J. of Psychohist", "The Psychohist. Rev." ir "Psychohist Bull. of Internat. Psychohist. Assoc." Iš pastarojo pavadinimo matome, jog yra Tarptautinė psichoistorijos asociacija.
5. Sintezės horizontai
IP - tai savotiška psichologinė paleontologija ar archeologija, kurios pagrindinis tikslas - psichikos rekonstrukcija iš istorijos faktų. Tokiais faktais gali būti žmonių veiklos produktai, vaikų ir tėvų santykiai, demografinė struktūra, sveikata, kūno matmenys ir dar daug kas. Sprendžiamų klausimų įvairovė irgi begalinė: nuo atskirų psichologinių funkcijų kilmės ir raidos, istorinių veikėjų asmenybių rekonstrukcijos iki stabiliųjų ir kintančiųjų psichikos sudedamųjų išskyrimo.
Paplitusi nuomonė, kad istoriniais laikais keitėsi tik psichikos ir sąmonės turinys, o jų struktūra ir mechanizmai nekito. Tačiau akivaizdu, kad vėlyvomis autogenezės stadijomis ir netgi tik kromanjoniečio istoriniu laikotarpiu susiformavo galingas informacijos verbalinio reprezentavimo kodas, iš esmės pakeitęs ir archajinį mąstymą, ir visus kitus pažinimo procesus. Šis kodas tapo sąvokinio mąstymo pagrindu. Jau istoriniais laikais vaizdas ir emocionalus archajinis mąstymas virto mitologiniu, o 6 a. p. m. e. Jonijos filosofai atrado racionalųjį mąstymą, kuris pakeitė visą Senovės Graikijos socialinį gyvenimą. Po permainų susiformavo homo politikus (Aristotelio "zoon politikon"), kuris atrado įvairias visuomenės valdymo formas (taip pat ir demokratiją).
Rekonstruoti išorinius kultūros atributus iš istorinių šaltinių pakankamai sunku. Bet dar sudėtingiau rekonstruoti psichikos kintamuosius. Be istorinės ir kultūrinės interpretacijos, dar būtina ir psichologiškai aiškinti, faktus pervesti į psichologinių sąvokų kalbą. Būtina kiek įmanoma platesnė gausios istorinės, etnografinės ir lingvistinės medžiagos analizė ir sintezė. Psichikos kintamieji išnyko kartu su jų savininkais, buvusiais "ten ir tada", o tyrėjas gyvena "čia ir dabar". Todėl IP komplikuoja nuolatinė galimybė |