Netikėtas lenkų puolimas Suvalkijoje sukėlė visoje Lietuvoje pasipiktinimo audrą. Neapykanta lenkams jau ir taip buvo gana didelė dėl lenkų agresyvių veiksmų 1919 metais ir vėliau. Mažai sustiprinta ir silpna Marijampolės grupė gavo armijos vado įsakymą nublokšti lenkus ir pasiekti pietinį Augustavo miško plotą – anksčiau laikytą Grabavo–Augustavo–Lipsko–Gardino ribą, nors po įvykusių kautynių ir žygių grupės dalys buvo labai pavargusios32 .

Marijampolės grupė (II, V, X pėst. pulkai ir VI pėst. pulko vienas batalionas, 1 raitelių pulko vienas eskadronas ir V, VII bei IX artilerijos baterijos), pradėjusi puolimą 1920 m. rugsėjo 2 d. nuo Cipliškių–Beržininkų–Sopockino ribos, po sunkių ir alinančių žygių iki rugsėjo 4 d. pasiekė bendrą Suvalkų–Augustavo–Gardino geležinkelio ribą, tačiau šių miestų užimti neįstengė33 . Prieš lenkus veikusios trys lietuvių voros jų viršininkų buvo dar suskaidytos į mažesnes. Atskiras mažas Marijampolės grupės voras viena nuo kitos skyrė dideli plotai, o jų veiksmai buvo labai nesuderinti. Grupei teturint vieną raitelių eskadroną, nebuvo galimybių nei atlikti žvalgymą, nei palaikyti ryšius.

Turėdami gausią kavaleriją ir kitas žvalgymo priemones, lenkai greitai įvertino keblią ir sunkią labai išblaškytos Augustavo miškuose lietuvių Marijampolės grupės padėtį. Rugsėjo 4 d. lenkai, sustiprinę operatyvinę A. Nieniewskio grupę ir pasitelkę kitas savo armijos dalis, pradėjo pulti lietuvių dalinius, kuriems negalėjo suteikti jokios paramos nei kaimynai, nei rezervas. Todėl Marijampolės grupės kautynės gana greitai virto izoliuotų kuopų ir net būrių bei grupelių kautynėmis. Patyrusi didelių nuostolių Marijampolės grupė turėjo vėl pasitraukti į pradinę padėtį34 . Vyriausioji kariuomenės vadovybė, nusprendusi sustiprinti šią grupę, rugsėjo 11–12 d. į Suvalkiją atkėlė III pėstininkų diviziją. Pakeitus grupės vadovybę ir pertvarkius jos dalis, buvo pasirengta gynybai35.

Santarvės valstybėms tarpininkaujant, Kalvarijoje prasidėjo lietuvių ir lenkų derybos paliauboms sudaryti. Prieš sudarant paliaubas, atsiimti Seinai ir pasiekta Smalėnų–Gibų riba. Rugsėjo 14 d. abiem šalims sustabdžius karo veiksmus, Marijampolės grupės dalys ėmė tvirtintis užimtose vietose. Kalvarijoje vykusios derybos nutrūko – nepasiekta jokio susitarimo. Nors per tolesnes kautynes lenkai užėmė Augustavo miškų plotus ir tuo sustiprino savo Antrosios armijos kairįjį sparną, tačiau, kita vertus, pritraukė stiprias lietuvių kariuomenės dalis ir neįstengė užimti taip jiems reikalingo tolesnėms operacijoms Seinų kelių mazgo.

Po to vykę lenkų kariniai veiksmai Suvalkijoje buvo glaudžiai susiję su netrukus prasidėjusiomis jų operacijomis prieš bolševikus. Lenkai gerai žinojo lietuvių ir bolševikų santykius, kuriems plėtojantis silpnos lietuvių kariuomenės dalys jau beveik visur buvo pasiekusios Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartimi nustatytą sieną, o du trečdaliai Lietuvos kariuomenės jėgų buvo suvaržyti kovų Suvalkijos pietuose. Taigi toliau puolant lenkams, kairysis smogiamosios II armijos sparnas, įėjęs į jau Lietuvos valdžios kontroliuojamus Vilnijos plotus, buvo apsaugotas nuo bet kokių netikėtumų, ir kelias į Vilnią darėsi visai atviras. Reikia manyti, jog šis lenkų autorių nutylimas motyvas turėjo daugiausia įtakos vyriausiajai lenkų

31 Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. 3, p. 18.

32 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 14, l. 17–18.

33 Atskiros brigados (II brigados, II pėst. divizijos) karo dienynas (1920 01 01–12 31) // LCVA. F. 510, ap. 1, b. 9, l. 53–54.

34 Vyr. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos …, p. 246.

35 Lenkų fronto štabo karo dienynas // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 168, l. 283–285; 1920 m. įsakymai lenkų fronto kariuomenei // LCVA. F. 384, ap. 3, b. 67, l. 45–46; III pėst. divizijos žinios 1920 m. rugsėjo 7 d. // LCVA. F. 511, ap. 1, b. 13, l. 120.