rašytinės literatūros, kurios išraiškos formomis vėliau pasinaudojo nacionalinių istoriografijų kūrėjai.

Galima daryti prielaidą, kad, žvelgiant per bendrų istorinių šaltinių prizmę, nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos lietuviai ir latviai glaudžių istorinių kontaktų neturėjo, nekreipiant daugiau dėmesio į nevienareikšmiškai traktuojamą LDK įtaką Livonijai (Latgala, Vidžemė). Pati Lietuvos istorijos realybė pateikia gana nuoseklų paaiškinimą, kodėl Lietuvos istoriografija taip glaudžiai susijusi su Lenkijos istoriografija, o Latvijos istoriografija mums beveik nepažįstama. Vėlesnė bendra padėtis, t. y. atsidūrimas carinės Rusijos imperijos sudėtyje, privertė tiek lietuvius, tiek latvius atsigręžti vieniems į kitus kaip į etniškai giminingas tautas11 ir ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Būtent tuo laikotarpiu baltų vienybės12  idėjos gimimas ir įprasmino istoriografijos ryšį.

Pirmuoju atveju minėtas tyrimų laukas priartino tiek lietuvių, tiek latvių autorius prie bendrų šaltinių naudojimo, ypač atkreipiant dėmesį į vokiečių ordino istoriją Pabaltijyje. Ryšys atsirado per tai, kam turėjo įtakos tyrimų problematika, bendras autorių, rašiusių apie baltus, šaltinių panaudojimas.

Pažymėtina nuolatinė latvių kova su Baltijos vokiečių kultūra, o lietuvių – su lenkų. Šias abi tautas tiesiogiai suvedė XVIII a. pabaigoje padidėjusi Rusijos įtaka, padariusi šias tautas didžiulės imperijos „Šiaurės Vakarų krašto“ gyvenamuoju arealu. Jaunalatvių judėjimas, prasidėjęs gerokai anksčiau negu aušrininkų, buvo ramesnis ir nuosaikesnis. Transformavęsis jaunalatvių judėjimas Latvijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, įgavęs socialistinį pobūdį, suteikė prielaidą ne tik partijoms susikurti, bet ir priešiškai nusistatyti ne tik prieš vokiečius, bet ir carinę valdžią13. Būtina pabrėžti, jog XIX a. antrojoje pusėje istorijos mokslas neįgauna (išskiriant pačią XIX a. pab.) naujų ryškių tendencijų. XIX a. antroje pusėje būtent Latvijos ir Lietuvos istoriografijų klasikų G. Merkelio ir S. Daukanto bei kitų autorių išpuoselėtoji romantinė istoriografija tapo dar svarbesnė14 savęs, kaip nacijos, pagrindimui. Iš esmės buvo persiorientuota į liaudies švietimą, o baltų bendrumo idėjos koncepcija XIX a. 8–9 deš. įgavo politinį atspalvį. Vienas iš pavyzdžių – XIX a. pabaigoje pradėtas gvildenti Lietuvos ir Latvijos sąjungos projektas15, kuris XX a. pradžioje taip ir liko neįgyven-
dintas.

Pozityvizmo srovė, iškėlusi uždavinį kritiškai vertinti istorinius šaltinius, iškėlė priežasties aiškinimo (vieno ar kito istorinio įvykio) metodą. Istorijos mokslui pradeda daryti įtakos įkurtų mokslinių draugijų veikla, susijusi su etnografijos rinkimu ir archeologija.

---

11 Nastopka K. Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai. Vilnius, 1971, p. 30.

12 Žr. Nikžentaitis A. „Baltų vienybės“ idėja // Naujasis židinys. 1994, Nr. 6, p. 39–44.

13 Latvių tautinėje istoriografijoje ir šiuo metu dominuoja valstybės kūrimasis 1918 metais. Tai mėginta interpretuoti kaip latvių tautos amžiną siekimą valstybingumo. Priešinimasis vokiečių riterių ordinui, vietiniai valstiečių neramumai artimiausiais šimtmečiais, latvių kalbos ir kultūros pradininkų veikla XIX a. 1905 m. revoliucionieriai ir latvių šaukliai Pirmajame pasauliniame kare, pirmieji respublikos vadovai prieš K. Ulmanį – temos, kuriomis remiasi istoriografija. Valstybės kūrimas 1918 metais nėra istoriškai pagrįstas kaip svarbus nacionalinio judėjimo tikslas, taip pat ir ne kaip apokaliptiškai transcendentalus latvių „siekimas valstybės”. Reikia abejoti, ar caro imperijos žlugimo Pirmajame pasauliniame kare ir vokiečių pretenzijos, latvių nacionalinis judėjimas būtų pasiekęs atsiskyrimą nuo Rusijos. Žr.: Henings D. Nacionālā kustība un nacionālās valsts tapšana Latvija // LVIZ. Rīga, 1995. Nr. 1, p. 66.

14 Apinis A. Tautas senvēstures tēlojums latviešu pirmo literātu rakstos // LVIZ. Rīga, 1994. Nr. 1, p. 44.

15 Šliūpas J. Lietuvos – Latvijos sąjungos projektas. Šiauliai, 1930.