gardos – 8407, iš Vilniaus apygardos – 7102, iš viso 40 tūkst. Lietuvos gyventojų⁷⁰.

1943 m. liepos 18 d. į Kauną atvyko generalinis darbo jėgos tvarkymo įgaliotinis F. Sauckelis. Jis pareikalavo darbams į Vokietiją išvežti
10 proc. Lietuvos gyventojų (apie 270–280 tūkst. žmonių). Tai buvo galima pasiekti tik imantis griežtų policinių priemonių. F. Sauckelis leido siųsti į Vokietiją moteris ir Alytaus stovykloje laikomus rusų karo pabėgėlius. Prasidėjo masinės kratos ir žmonių gaudynės. 1943 m. rugpjūtį į Lietuvą buvo atsiųsti penki SS ir policijos būriai, latvių ir estų policijos daliniai. Minėtos pajėgos nusiaubė Rytų Lietuvą (Švenčionių, Svyrių ir Ašmenos apskritis). Šios akcijos („Sommer“) metu buvo siekiama kuo daugiau žmonių sugaudyti darbams reiche ir sunaikinti sovietų partizanus. Per keturiolika „Sommer“ kampanijos dienų per Vilnių į Vokietiją buvo išvežta 1815 vyrų, 1061 moteris ir 155 vaikai. Vokiečių įstaigų duomenimis, nuo 1943 m. birželio 21 iki spalio 1 d. į reichą buvo išvežti 12 883 žmonės⁷¹. 

Gaudant ir verbuojant žmones darbams Vokietijoje iniciatyva priklausė vokiečiams, tačiau būta ir išimčių, ypač tarp aukštesniosios grandies lietuvių administracijos pareigūnų. Kai kurie tokie pareigūnai taip įniko vykdyti jiems pavestą uždavinį, kad net reikšdavo nepasitenkinimą vokiškomis įstaigomis – arbeitsamtais ir pan. Antai 1943 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto burmistro rašte pirmajam generaliniam tarėjui skundžiamasi: „(…) Vietoj sustiprinimo akcijos laikui, dalis Vilniaus miesto policininkų naudojama kitiems tikslams, kurie taip pat svarbūs, tačiau akcijai vykdyti tų pajėgų, vis dėlto, labai trūksta. Kas liečia Arbeitsamtą, jis anaiptol nesilaiko neutraliai. Mano sudarytų komisijų priimtus darbininkus, jau atiduotus į centrinį surinkimo punktą, Arbeitsamtas paleidžia savo nuožiūra. Dėl šio reikalo susiginčijus, Arbeitsamte buvo nurodyti berods net penki tarnautojai, kurių pasirašytais pažymėjimais aprūpinti asmenys negali būti imami, o jau priimti – turi būti neatidėliojant paleidžiami (…). Kartais paleidžiami ir toki asmenys, kurie čia ne tik nereikalingi, bet net nepageidaujami (…). Tačiau kebliausias reikalas su naujų užverbuotų darbininkų sveikatos patikrinimu centriniame surinkimo punkte. Komisijų priimtus ir lietuvių gydytojų pripažintus tinkamais darbams į Reichą asmenis patikrina Gebietskomisariate (apygardos komisariate – aut. pastaba) gydytojas p. Dr. Dietze ir tiesiog asmeniškai, dėl tariamo fiziniam darbui netinkamumo, iš susirinkimo punktų paleidžia. Kartą iš 28 priimtų darbininkų jis rado tinkamais darbams į Reichą vos keturis. Kitą kartą jis patikrino apie 80 asmenų, iš kurių paleido berods 35 (…). Mūsų gydytojai, kurie dirba po du rajoninėse komisijose, tokiais pakartotino apžiūrėjimo duomenimis yra nustebinti. Jie vadovavosi Vyriausios Sveikatos Valdybos nurodymais (…), bet Gebietskomisariato gydytojas p. dr. Dietze, sušaukęs juos visus pas save, davė naujus nurodymus. Mūsų gydytojai tvirtina, kad jei jiems teks laikytis p. Dietzes nurodymų, tai Vilniuje iš viso bus sunku surasti tinkamų Reicho karo pramonei darbininkų (…). Turint visa tai galvoje, nesunku yra suvokti, jog darbininkų Reicho karo pramonei verbavimo akcija Vilniuje susidūrė su nepaprastais sunkumais. Ir jei tie sunkumai nebus naujomis priemonėmis pašalinti, skirto Vilniaus miesto darbininkų kontingento aš negalėsiu surinkti. Norint, kad ši akcija vis dėlto būtų įvykdyta, reikalinga:

1)       Nuo š. m. lapkričio mėn. 8 d. iki 30 d. pavesti akcijos vykdymo organų (Vilniaus mieste) dispozicijon bent 200 įvairių tarnybų policijos pareigūnų;

 ___

 70 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 377.

 71 Ten pat, p. 377–378.