Steigiamieji seimai ir kitaip vadinamos analogiškos tautos atstovybės buvo išrinktos visose po Pirmojo pasaulinio karo bei Rusijos revoliucijų susikūrusiose arba atgavusiose nepriklausomybę valstybėse. Šių institucijų svarbiausias uždavinys buvo parengti ir priimti konstitucijas, todėl jos kartais dar vadinamos konstituantomis (nuo prancūzų kalbos žodžio – La Constituante). Tad, suprantama, ir Lietuvos konstituanta privalėjo priimti nuolatinę valstybės konstituciją ir taip pat labai svarbų įstatymą dėl žemės reformos. Tačiau šalia šių pagrindinių uždavinių Steigiamasis Seimas atliko ir kitas, galima sakyti, eilines įstatymų leidžiamojo organo priedermes: svarstė ir priiminėjo įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus, kartais iš pirmo žvilgsnio mažareikšmius.

Pirmasis lietuviškas parlamentas neapsiribojo įstatymų leidimu, jis vykdė ir visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę. O tokia kontrolė atsikūrusioje ir sunkiai kovojančioje su nepriklausomybės priešais Lietuvoje buvo būtina. Platūs visuomenės sluoksniai tikėjosi, kad visų piliečių išrinktas seimas padės įgyvendinti šalyje teisėtumą ir tvarką. Apie šias viltis iškart po rinkimų Mykolo Sleževičiaus vadovaujamos Socialistų liaudininkų demokratų partijos laikraštis rašė: „Jei St.Seimas pasitenkintų tik pamatinių konstitucijos dėsnių ir žemės reformos įstatymų rašymu, o nežiūrėtų gyvųjų dienos reikalų, tai greitai iš Steigiamojo Seimo paliktų tik 112 žmonių, kurie šalyje neturėtų nei pasitikėjimo, nei autoriteto. Steigiamasis Seimas, jei nori savo autoritetą palaikyti ir Lietuvos valstybę ant tvirtų pamatų pastatyti, neturi pasitenkinti konstitucijos ar šiaip įstatymų straipsnių rašymu, o privalo pirmoj eilėj surasti priemones ir kelius valdininkų ir atskirų įstaigų savivalybei pašalinti ir valstybės tvarkai bei piliečių gyvenimui teisės ir teisybės pagrindais sutvarkyti“5.

Reikia pripažinti, kad visų frakcijų Steigiamojo Seimo atstovai gausiai teikdavo paklausimus, daugiausia dėl administracijos bei teisėtvarkos pareigūnų savivalės ir dėl socialinių bėdų, tarp jų varganos dvarų darbininkų – kumečių padėties. Paklausimus skelbdavo ne tik oficialus leidinys „Steigiamojo Seimo darbai“, bet ir laikraščiai (pastarieji paprastai tik savo politinės krypties atstovų). Seimo posėdžiuose į paklausimus atsakydavo ministrai, rečiau viceministrai ar kiti aukštieji valdininkai. Atsakymai nebūdavo formalūs „atsimušinėjimai“, nes paklausėjas ginčydavosi su ministru, „remdavo jį prie sienos“. Ministrai pasirodydavo seime ne tik paklausimų svarstymo dienomis, bet ir kituose posėdžiuose. Suprantama, dažnai negalėdavo dėl savo tiesioginių pareigų, o kartais ir nenorėdavo. Į tai atkreipė dėmesį buvęs ministras pirmininkas Kazys Grinius 1922 m. gegužės 10 d. posėdyje: „Aš nematau Ministerių Kabineto atstovo. Tai įeina jau į blogą papratimą. Ministerijų atstovai nesilanko Steigiamajame Seime, nedalyvauja debatuose…“6 K. Griniaus apgailestavimas dėl tokios padėties rodė, kad ministrų nedalyvavimas seimo posėdžiuose anksčiau nebuvo įprastas dalykas.

_______________________________

4 Steigiamojo Seimo darbai. 1921. 1 sesija, p. 529.

5 St. Seimo atstovus išrinkus // Darbas, 1920, balandžio 18, Nr. 28, p. 1.

6 Steigiamojo Seimo darbai. 1922. 1 sesija, 202–206 posėdis, p. 66.