| 1954 m. liepos 7 d. SSKP CK priėmė nutarimą ,,Dėl didelių mokslinės-ateistinės propagandos trūkumų ir būdų kaip juos pašalinti“, kurio retorika buvo labai panaši į agresyvius ketvirtojo dešimtmečio antireliginės propagandos teiginius. Religija apibūdinama kaip absoliučiai žalingas dalykas ir reakcinga pasaulėžiūra, su kuria reikia visais įmanomais būdais kovoti13. „Pravdai“ po dviejų savaičių paskelbus atitinkamą vedamąjį, Lietuvos SSR laikraščius vėl užplūdo ateistiniai straipsniai (vien per rugpjūtį–spalį buvo išspausdinta daugiau nei šimtas publikacijų periodinėje spaudoje), kurių srautas buvo gerokai sumažėjęs 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau praėjus vos keturiems mėnesiams, 1954 m. lapkričio 11 d., buvo paskelbtas dar vienas SSKP CK nutarimas religinės politikos klausimu – „Dėl mokslinės-ateistinės propagandos tarp gyventojų klaidų“. Kai kurie jo teiginiai visiškai prieštaravo ankstesniojo nutarimo dvasiai. Ateistinė propaganda, anot naujojo nutarimo, turinti būti mokslinė, o ne primityviai politizuota, neįžeisti tikinčiųjų jausmų14.
Būtent po šio nutarimo ateistinės propagandos akcentai pradėjo akivaizdžiai keistis. Nuo antibažnytinės-antiklerikalinės buvo pereinama prie religinės pasaulėžiūros kritikos. 1955–1956 m. periodinėje spaudoje pasirodė tik 18 publikacijų, nukreiptų prieš Bažnyčią, Vatikaną ar kunigus15 (apie 8 proc. visų publikacijų). LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrius miestų ir rajonų komitetų sekretoriams išsiuntinėjo laišką, kuriame atkreipė dėmesį į nepriimtinus antireliginės propagandos būdus vietos spaudoje: konkrečius dvasininkus išjuokiančius feljetonus ir atvejus, kai dvasininkams, rimtai nepatikrinus duomenų, pateikiami politinio pobūdžio kaltinimai16. Netgi Genriko Zimano redaguojama „Tiesa“, kuriai šiaip jau nebuvo artima ,,atlydžio“ dvasia, 1956 m. pabaigoje išspausdino kelias neutralias nuomones apie religiją ir tikinčiuosius.
Savotiška ateistinės propagandos didesnio ,,moksliškumo“ išraiška tapo 1955 m. pradėti rengti vadinamieji ,,stebuklų be stebuklų“ vakarai, kuriuose demonstruojant chemijos ar fizikos bandymus buvo ,,demaskuojami“ stebuklai. Tokių renginių pradininkas buvo Kretingos vidurinės mokyklos chemijos mokytojas
A. Daugelė, parengęs specialų paskaitų ciklą, skirtą pranciškonų leidinyje „Švento Pranciškaus varpelis“ aprašytiems stebuklams paaiškinti. Kaip teigiama įvairiose valdžios institucijų ataskaitose, tokio tipo atrakcijos sukeldavo kur kas didesnį susidomėjimą nei dažnai nuobodžios paskaitos.
Siekiant padidinti ateistinės propagandos poveikį, 1956 m. buvo sumanyta išleisti nepriklausomos Lietuvos laisvamanių – Stasio Matulaičio, Jono Šliūpo, Vladislavo Dembskio – antireliginius kūrinius ir netgi vysk. Motiejaus Valančiaus ,,Žemaičių vyskupystę“, kaip ,,savotišką objektyvų dokumentą, parodantį antiliaudinį katalikų bažnyčios vaidmenį Lietuvoje“17. Tačiau negatyvūs numatytų publikacijų momentai turbūt buvo pavojingesni nei galima jų nauda, todėl buvo apsiribota tik S. Matulaičio raštų rinkiniu18. Kiti ateistinės propagandos pertvarkymo padariniai taip pat nekė
___
13 Dokumentas publikuotas: О религии и церкви: сборник высказываний классиков марксизма-ленинизма, документов КПСС и Советского государства. Москва, 1981, p. 69–75.
14 Правда. 1954 m. spalio 11 d.
15 Skuodis V. , p. 23.
16 LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus 1957 m. spalio mėn. raštas miestų ir rajonų komitetų sekretoriams // LYA LKP DS. F. 1771, ap. 188, b. 1, l. 95.
17 Ideologinio darbo pagerinimo ryšium su SSKP
XX-ojo suvažiavimo nutarimais priemonių planas // Ten pat, ap. 172, b. 1, l. 33.
18 Matulaitis S. Atsiminimai ir kiti kūriniai. Vilnius, 1957. |
dizainas ir programavimas giriaus