Jau esame užsiminę apie nepatiklią ar tiesiog iš anksto negatyvią LKP nuostatą nacionalinius aspektus analizuojančiuose klausimuose. Natūralu, jog iš dalies ją sąlygojo pati nacionalinio klausimo vieta klasių kovos, klasinių interesų prioritetą deklaruojančioje marksizmo teorijoje. Tačiau ne vien tik objektyvūs veiksmai lėmė. 0 ar pačių Lietuvos komunistų savotiškai suprantamam "tautiškumui" priešpastatomas proletarinis internacionalizmas visuomet buvo pragmatiškas politinėje kovoje? Į šį anaiptol ne retorinį klausimą atsakymą, manytume, rasime trumpai aptardami LKP politiką kalbų klausimu.

Kalba - vienas iš tautiškumą lemiančių elementų. Atrodytų, jog politinėje kovoje ne tiek svarbu, kuri kalba būtų vartojama. LKP deklaruotą kalbų lygiateisiškumo politiką 1918 - 1919 m., jei ji nebūtų sumodeliuota rytdienos komunistinei visuomenei ir todėl gana utopiška, galima būtų vertinti kaip demokratišką. Kaip savo atsiminimuose rašė prof. M. Biržiška, 1918 m. pab. ėjęs pasitraukusios į Kauną Lietuvos Laikinosios vyriausybės įgaliotinio pareigas Vilniuje, kalbų lygiateisiškumas sovietinėse įstaigose buvo sunkiai įgyvendinamas ir tapo visiškai nerealus, persikėlus iš Minsko į Vilnių surusėjusiams ar ir rusiškam valdžios aparatui⁷⁰. Todėl ir istoriko P. Vitkausko teigimas, jog atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes 1919 m. Lietbele buvo įmanomas 5-ių bendravalstybinių kalbų lygiateisiškumo pagrindu įvedimas⁷¹ manytume, nėra pakankamai pasvertas. Kalbų lygiateisiškumas, peršamas Lietuvos komunistų, tuo metu net žeidė lietuvių nacionalines ambicijas.

Kita vertus, situacija 1920—1926 m. buvo ta, jog deklaruojamas vietinių kalbų lygiateisiškumas kasdieninėje LKPI praktikoje dažnai buvo tiesiog dargi užmirštamas. Būtent vadovaujantis pragmatiniais interesais 1923 m. LKP CK rugsėjo plenumas net turėjo pripažinti rusų kalbos fetišizavimą partijos veikloje kaip trūkumą. Plenumo tezėse nacionaliniu klausimu jau buvo pažymėta, jog po proletariato per -