organizacijose yra skatintini, tačiau neformalūs ryšiai gali būti naudojami ne tik organizacijų tikslams pasiekti, bet ir privatiems interesams. Reikėtų pažymėti, jog neformali organizacija savaime dar nėra korupcija, kadangi tai gali būti savų tikslų siekimas lygia greta su organizacijos tikslais. Tačiau kai grupių ar asmens interesų siekiama organizacijos sąskaita, šis veiksmas gali būti laikomas korupcija¹³ . Taigi pati korupcija yra viena iš neformalios organizacijos pavyzdžių, kai biurokratijos formos susilieja į kompleksiškesnę socialinę struktūrą, kuri integruoja korupciją bei biurokratiją į dialektišką santykį.

Šie pastebėjimai yra taip pat svarbūs Lietuvos neformalių santykių studijose, kur giminyste paremti ryšiai vaidina ne tik svarbų vaidmenį visuomenės socialiniuose santykiuose, bet ir dažnai nubrėžia ribas kuriomis visuomenė yra struktūrinama. Ne išimtis yra ir kitos neformalių ryšių formos, kaip antai draugystė, etninis tapatumas ar kraštietiškumas, kurių suvokimas bei patirtis taip pat, spėju, savitai reiškiasi Lietuvos socialiniame ir kultūriniame kontekste. Todėl neformalių tinklų ir neformalių santykių vertybinių sampratų visuomenėje studijos, mano manymu, padėtų geriau suprasti korupcijos egzistavimo prielaidas Lietuvoje.

Sovietmečio visuomenė: blato samprata ir praktika

Bandant suvokti kultūrinį sovietmečio palikimą, verta taip pat atkreipti dėmesį į socialantropologės Katherine Verdery pateiktą sovietinės visuomenės modelį, kuris gimė susintetinus keletą apie 1980-uosius pasirodžiusių Rytų Europos tyrinėtojų teoretinių prieigų, paremtų lokalinėmis studijomis. Pagrindiniai šio modelio postulatai atmeta totalitaristinės paradigmos puoselėtą teiginį, jog Sovietų Sąjungoje galia buvo persmelkusi visą valstybę. Anot alternatyviosios paradigmos atstovų, valstybė buvo silpna, ir, vengrų ekonomisto Janošo Kornai teigimu, paremta „nepritekliaus ekonomika“¹⁴. O visuomenė buvo susiskaidžiusi į „ekonomines salas“, kaip antai kolūkiai, įmonės, biurokratinės institucijos, kurios buvo valdomos pusiau „feodalinių domenų“ – tarpusavyje konkuruojančių nomenklatūros frakcijų. Remiantis šią samprata, esant nepritekliaus ekonomikos sąlygoms, visuomeninės „salos“ varžėsi dėl prieigos prie šių išteklių, kadangi sovietinė valstybė funkcionavo kaip pirminė gėrybių skirstytoja. Anot antropologės Verdery: „Šioje sistemoje kiekvienas siekė prieiti prie katilo. Visi sistemos taškai, darbas ar biurokratinės pozicijos buvo naudojamos kaip išteklių kaupimo platformos. Personali įtaka, korupcija bei abipusiai mainai buvo pagrindiniai mechanizmai.“¹⁵  Taigi tokioje fragmentuotoje visuomenėje blatas buvo tarsi  vienos visuomenės salos ryšys su kita, suteikiantis galimybę pasinaudoti ištekliais ar jais apsikeisti. Be to, blatas buvo neišvengiama praktika esant prekių trūkumui, todėl pasidarė kasdienis elgsenos bruožas, kuris ilgainiui tapo priimtinas ir toleruotinas. Maža to, mokslininkai teigė, jog blatas sovietmečiu buvo integrali valstybės ekonomikos dalis, suteikianti pagreičio jai veikti.

Sovietų Sąjungos tyrinėtojai jau apie
1960-uosius metus ima atkreipti dėmesį į blato fenomeną – neformalių santykių ir tinklų naudojimą gėrybėms ar paslaugoms įsigyti. Bla-

 ___

 13 Daugelio tarptautinių organizacijų sutartinis apibrėžimas.

 14 Kornay J. Economics Shortage. Amsterdam: North-Holand, 1990.

 15 Verdery K. National Ideology Under Socialism. Identity and Cultural Politics in Ceausescu’s Romania. Berkeley, Los Angeles, Oxford, 1991, p. 424.