Korostynės sutartimi Naugardas faktiškai pripažino Vladimiro/Maskvos didžiųjų kunigaikščių paveldimą valdžią Naugardui. Todėl po 1471 m. Lietuvos/Maskvos pasirinkimo situacija begalėjo iškilti tik sulaužant Korostynės sutartį. Perėjimo į „karaliaus“ valdžią šūkis turėjo skambėti daug silpniau ir rečiau. Esminis prieštaravimas persikelia į kitą plotmę. Pagrindinis klausimas dabar – ne kas turi būti Naugardo suverenas, bet Vladimiro/Maskvos didžiojo kunigaikščio teisių apimtis Naugardo atžvilgiu.

Maskvos spaudimas išryškėja jau 1475–1476 m. Ivano III „taikaus“ žygio į Naugardą metu, kai Ivanas III parodo savo valdžią Naugardui, teisdamas naugardiečius tarpusavyje (ko nenumatė Korostynės sutartis) ir suimdamas šešis prolietuviškos grupuotės vadovus⁸¹. Po to Ivanas III, grįžęs į Maskvą, nuo 1477 m. pradžios pradėjo kviesti pas save ir teisti naugardiečius, o tai buvo nesuderinama su Naugardo teismine tradicija.

1477 m. pavasario krizėje iškyla aktualus klausimas: ponas ar valdovas yra Maskvos didysis kunigaikštis Naugardui? Naugarde buvo įvairių krypčių. Aiškiai išsiskiria Maskvos „penktoji kolona“ Naugarde, sukurta daugiausia, matyt, 1475–1476 m. žygio metu, kuri ir iškėlė valdovo klausimą. Dauguma naugardiečių atmetė šią grupę kaip išdavikišką ir laikėsi pono pozicijos. Kažkiek būta dar ir prolietuviškos orientacijos šalininkų, tačiau, prasidėjus karui, apie tai jau nebekalbama – Naugardas tik bandė išlaikyti status quo, t. y. Korostynės sutarties sąlygas ir kartu pono koncepciją⁸².

1477–1478 m. karo įvykiai ir daugiau nei pusantro mėnesio apgultis privertė Naugardą priimti Ivano III valdovo koncepciją – Naugardo valstybė žlugo: buvo panaikinta večė, jos renkamos pareigybės (posadnikas, tūkstantininkas), sudaryta nebe sutartis, bet naugardiečiai pripažino save Maskvos didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Kuriam laikui išliko naugardietiška penkių galų organizacija ir išrinktas arkivyskupas, reali valdžia perėjo į didžiojo kunigaikščio vietininkų rankas.

Manyčiau, dėl bendros koncepcijos svarbu atsižvelgti ir į 1479–1480 m. įvykius, nors jie neįeina į nagrinėjamą laikotarpį. 1479 m. naugardiečiai bandė atkurti večės santvarką ir kvietė Kazimierą į Naugardą, tačiau Ivanas III karo žygiu sutrukdė šiems planams. 1480 pradžioje buvo suimtas arkivyskupas Teofilas – Naugardo arkivyskupo postas tapo Maskvos įrankiu. Šis 1479 m. Naugardo sukilimas parodo prolietuviškų nuotaikų tęstinumą Naugarde net po prijungimo prie Maskvos⁸³.

Priešistorė

Nagrinėjant Naugardo politinę istoriją, reikia turėti omenyje, kad Naugardas nebuvo formaliai nepriklausomas valstybinis darinys, nors faktiškai ir veikė kaip savarankiškas politinis subjektas. Nuo XIII a. II pusės Naugardas buvo priverstas pripažinti Aukso Ordos viršenybę ir tapo pavaldus totorių „vietininkui“ Šiaurės Rusioje – Vladimiro didžiajam kunigaikščiui⁸⁴ ir faktiškai prarado kunigaikščio pasirinkimo teisę.⁸⁵ Ši situacija įvardijama kaip Naugardo priklausymas Vladimiro didžiojo kunigaikščio politinei sistemai⁸⁶ (kuri savo ruožtu buvo pavaldi Aukso ordai). Taigi Naugardas savo didžiuoju kunigaikščiu paprastai pripažindavo tą Šiaurės–Rytų Rusios kunigaikštį, kuris būdavo Vladimiro didysis kunigaikštis. XV a. Vladimiro didžiojo kuni-