Kaip ir sovietmečiu, sportininkai savo gebėjimu prisitaikyti prie pokyčių vėl aplenkė politikus ir pirmieji ėmė išnaudoti globalizacijos teikiamas galimybes dar gerokai iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Kita vertus, pagrindinė Lietuvos futbolininkų nutekėjimo kryptis, net ir prasidėjus eurointegracijai, išlieka anaiptol ne Vakarai, o Rusija. Tačiau sporto aistruoliai, priešingai, išliko ganėtinai patriotiškai – nacionalistiškai nusiteikusi visuomenės dalis. Tarp jų iki šiol yra nemažai nepatenkintų tuo, kad Lietuvos klubuose rungtyniauja užsieniečiai. Komandos labiausiai palaikomos per tarptautines varžybas, todėl naciją simbolizuojančios šalies rinktinės kur kas populiaresnės negu klubai. Aktyviausių ir radikaliausių aistruolių grupėse neretai vyrauja naujovių nepriėmimo nuotaikos, antiglobalizmas, euroskepticizmas, kartais net rasizmo apraiškos.

Belieka tarti keletą žodžių apie dar vieną Lietuvoje pastaruoju metu pastebimą tendenciją. Tai, kad šiandienos politikai – vis labiau mediatizuojamos viešosios figūros – konstruoja savo įvaizdį remdamiesi ir menamais ar tikrais savo sportiniais pasiekimais ar bent jau sportiška išvaizda, nėra joks Lietuvos išradimas. Pavyzdžiui, antrą kadenciją išrinktas Lietuvos prezidentu Valdas Adamkus mėgsta prisiminti iškovojęs net du aukso ir du sidabro medalius Pavergtųjų Europos tautų olimpinėse žaidynėse 1948 m.³⁵, kurios buvo atsakas į tuo metu Londone vykusią olimpiadą, į kurią okupuotos šalys jau nebebuvo pakviestos. Kartu gana dažną oponentų prikaišiojimą dėl senyvo amžiaus septyniasdešimtmetis politikas linkęs atmesti teigdamas, kad kasdien plaukioja baseine. Savo ruožtu buvęs pirmasis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas taip pat gali pasigirti ne tik savo, kaip lengvaatlečio, gana gerais pasiekimais sovietmečiu, bet ir asmens sargybiniu – dukart olimpiniu čempionu disko metiku Virgilijumi Alekna.

Taigi simbolinis praeities ir šiandienos sportinių laimėjimų „pasisavinimas“ politikoje yra gana populiarus ir įgauna įvairių formų. Būdingas pavyzdys – kandidato į valstybės prezidentus Rolando Pakso sėkmingas bandymas rinkiminėje kampanijoje išnaudoti savo, kaip akrobatinio skraidymo meistro, kvalifikaciją, tuo aktyvuojant lietuvių istorinei savimonei būdingą simpatiją aviatoriams. Bet ir jo svaiginančios politinės karjeros viražus (du kartus Vilniaus meras, du kartus premjeras) bei staigų žlugimą (pirmasis apkaltos būdu parlamento pašalintas valstybės prezidentas Europoje) kai kurie politikos apžvalgininkai linkę aiškinti šio lakūno pomėgiu rizikuoti ir siekti veikiau išorinių efektų.

Nepasitvirtinus minėtam bandymui remtis „vienišo herojaus – ryžtingo kovotojo su korupcija“ įvaizdžiu, kiti politikai pabandė išnaudoti likusį lietuviams brangų simbolį – krepšinį. Tipiškiausias tokios PR technologijų panaudos atvejis fiksuotas per pirmuosius rinkimus į Europarlamentą, kai naujai susikūrusi vietinio rusų kilmės milijonieriaus vadovaujama politinė jėga – Darbo partija savo reklamoje sumaniai ir labai sėkmingai pasinaudojo rinkiminio sąrašo numeriu 11 (tai ir garsiausio lietuvių krepšininko Arvydo Sabonio numeris), akcentuodama tinkamo trenerio, tai yra partijos lyderio, vadovaujamos darnios komandos veikimo pranašumus prieš „individualistus – avantiūristus“.

Prieškariu besiformuojanti sporto sistema iš esmės buvo iš svetur atėjęs reiškinys, kuris, atsidūręs gana nepalankiose aplinkybėse, galėjo įgauti moderniuosius pavidalus ir būti pradėtas naudoti kaip tautinio tapatumo komponentas tik pa-

___

³⁵ Adamkus Valdas. Lengvoji atletika turi tarnauti jaunimui // Lietuvos lengvoji atletika, XX amžius. Vilnius: Homo liber, 2001, p. 13.