diniu istorijos subjektu laiko tautą, o jos saviraišką suvokia kaip tautinę valstybę. Šiam pasakojimui būdingas teleologiškumas, politinės orientacijos misija (istorija kaip tautos istorijos mitas¹⁴), pretenzija į nešališką objektyvumą bei monoperspektyvumas (vieningas, „nelankstus“ požiūris, užkertantis kelią kitų istorijos aiškinimo perspektyvų integravimui). Ši kino ir televizijos produkcija tematikos požiūriu yra orientuota į vieną ar kelis su valstybingumu susijusius lūžinius įvykius: tautos ištakas, valstybingumo susiformavimą, stiprėjimą, silpnėjimą, netektį, politines bei kultūrines jo susigrąžinimo pastangas, ir atspindi segmentuotą tautinę sąmonę, kurios struktūrą Stasys Yla taip ironiškai išvardijo: „Štai Vytauto gadynės gabalas, paskui Valančiaus ir Kudirkos. Atskiras gabalas Mažvydas ir Donelaitis, ir Maironis, gal dar Baranauskas. Paskui savanoriai, Vasario 16 aktas, nepriklausomybės kovų gabalas, na, ir nepriklausomybės laikų ištisinė filmelė. Mindaugo gabalas dar mūsų pasąmonėje.“¹⁵ 

Esant tokioms tendencijoms, galime atrasti vos vieną kitą filmą ar laidą, kuriuose konkreti regimoji informacija būtų sureikšminta kaip fenomenas¹⁶. Tautos istorijos mito funkciją atliekantiems kino bei televizijos kūriniams istorine tematika nėra jokios būtinybės vaizdus „prakalbinti“ kaip specifinius istorijos dokumentus – juk istorija siekiama patvirtinti bendros kilmės saistomos bendruomenės ryšį, o ne informuoti, bei stabilizuoti, o ne keisti istorinę sąmonę. Išimčių pasitaiko tik tais atvejais, kai dokumentikoje naudojama vizualinė medžiaga atspindi kitą mitologiją. Daug tokio dekonstravimo pavyzdžių aptiksime Lietuvos dokumentiniuose filmuose, naudojančiuose sovietinės kino dokumentikos kadrus. Tada diktoriaus tekstas ir vaizdas montuojami remiantis kontrapunkto principu (t. y. žodis ir vaizdas „kalba“ apie skirtingus dalykus)¹⁷ – tekstui demaskuojant sovietinės kino medžiagos „falšą“, vaizdas tampa savotiška antiiliustracija. Tai ideologinio montažo tradicija, meninių aukštumų pasiekusi sovietinės kinematografininkės Es-theros Schub filmuose – menininkė carinės Rusijos kino dokumentiką sumontavo pagal savo erdvėlaikiui priimtiną perspektyvą¹⁸. Tačiau, kaip pažymi Skirmantas Valiulis, vienos klišės keitimas kita – tai paprasčiausias ir kino dramaturgų fantazijos seklumą liudijantis veiksmas. „Norint rimčiau konfrontuoti su resovietizacininkais reikia ir geresnio istorinės bei kino medžiagos pažinimo, ir naujų minčių erdvės.“¹⁹  Pažymėtina, kad Lietuvos dokumentikoje esama ne tik sovietinio kino dekonstravimo pavyzdžių. Filme „Lietuvos respublikos prezidentai 1918–1940“ aptiksime retesnį –

 ___

 14 Plačiau apie tautos istorijos mitą žr.: Šutinienė I. Kanonai tautos istorijos mituose: pastovumas ir kaita // Kanonai lietuvių kultūroje. Šiauliai, 2001, p. 18–25.

 15 Yla S. Veidai ir vardai mūsų kultūroje. Chicago, 1973, p. 52.

 16 Ikonografinės ar kinematografinės medžiagos, kaip XX a. istorijos šaltinio, aktualinimas yra būdingas kai kurioms LRT tebekuriamo laidų ciklo „Laiko ženklai“ laidoms, TV laidai „Vasario 16-oji mįslė ir ieškojimai“ (sc. aut. A. Bumblauskas, E. Dargužis, rež. J. Banys, filmavimo grupė – UAB „Kupolė“, LRT, 1999 m.), dokumentiniam filmui „Dar rašoma istorija“ (aut. V. Damaševičius, J. Matonis, LNK, 2000 m.). Ne vieną vaizdo kaip fenomeno sureikšminimo atvejį matėme, tiesa, ne XX a., bet senajai Lietuvos istorijai skirtuose „Būtovės slėpiniuose“.

17 Кракауэр З. Природа фильма. Реабилитация физической реальности. Мocква, 1974, c. 159–160.

 18 Anot Ernsto Opgenoortho, paprastai keičiantis santvarkoms naujoji ideologija būna paremta „anksčiau“ ir „dabar“ opozicija – pirmаjį dлmenį dokumentiniame kine reprezentuoja ne nauji kadrai, bet jau egzistuojanti, praeityje kitiems tikslams sukurta kino ir ikonografinė medžiaga. Taip, pasak šio tyrinлėtojo, gimsta kino kompiliacija. Opgenoorth E. Volksdemokratie im Kino. Propagandistische Selbstdarstellung der SED im DEFA – Dokumentarfilm 1946–1957. Koln, 1984, S. 73.

 19 Valiulis S. Kinas, istorija ir ideologiniai kontekstai // Lietuvos sovietinė istoriografija. Vilnius, 1999, p. 266.