| salos, Turku, Lundo, šiai grupei reikėtų priskirti ir Tartu), Rytų Europoje (Rusijoje) – tik universitetas Maskvoje ir Sankt Peterburge, o Balkanų šalyse (Pietryčių Europoje) jų nebūta nė vieno. Taigi galėtume pasakyti paprastai – Vilniaus universitetas yra septintas, kartu vienas seniausių universitetų Vidurio Rytų Europoje. Vadinasi, turime kuo didžiuotis – net jei nesame pirmi, reikia turėti galvoje, kad iš gausybės šiandien Europoje ir pasaulyje veikiančių universitetų tik ketvirtadalis yra įkurti iki 1900-ųjų metų.
Vilniaus universitetą „patalpinus“ į Vidurio Rytų Europos universitetų gretą įžvelgtini ir kiti jo reikšmės aspektai. Lenkų istorikai pagrįstai didžiuojasi, kad Krokuvos universitetas du šimtmečius buvo ryčiausias Europos universitetas. Šiandien galima drąsiai pridurti, kad XVI a. šį vaidmenį taip pat beveik dviem šimtams metų perėmė jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas. Dabar jau žinome, kad jėzuitų universitetų tebuvo tik 26, kad Vilniaus universitetas buvo tipiškas tokio pobūdžio universitetas, kaip ir dauguma jų pradžioje turėjęs tik du fakultetus, tačiau atitikęs svarbiausius to meto universitetų kriterijus: turėjo teisę teikti mokslo laipsnius, buvo įsteigtas pasaulietinės valdžios ir patvirtintas dvasinės. Senesni už jį tėra tik keli jėzuitų universitetai: Gandijos (Ispanija, 1547), Romos (1556), Ingolštato (Vokietija, 1556), Evoros (Portugalija, 1559), Tournono (Prancūzija, 1561), Prahos (1564), Dilingeno (Vokietija, 1564), minėtas Olomouco (1570), Pont-a-Moussono (Prancūzija, 1572) bei Palermo (Italija, 1578). Be to, Vilniaus universitetas šioje jėzuitų universitetų erdvėje iki pat XVIII a. išlaiko ne tik ryčiausio, bet ir šiauriausio jėzuitų universiteto statusą, tiesiogiai vaidina forposto vaidmenį prieš liuteroniškas ir stačiatikiškas erdves34. Kad toks Vilniaus universiteto vaidmens vertinimas nėra formalus geografinis, jėzuitams buvo aišku jau steigiant Vilniaus universitetą. Vienas jų tada rašė: „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskoviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos“. Šios ambicijos nebeatrodo geografiškai tokios naivios, kai prisimename Vilniaus universiteto auklėtinį Andrių Rudaminą, nunešusį Jėzaus draugijos idėjas (tiesa, ne per Rusiją, o per Portugaliją) iki Kinijos, kur misionieriavo 1626–1634 metais ir rašė asketizmo veikalus kinų kalba. Taigi universiteto buvimas regiono pakraštyje, regis, kaip tik ir paaiškina misionieriškos dvasios proveržius. Nereikėjo net keliauti į tolimas misijas, kad taptum kankiniu. Vilniaus universiteto auklėtinis Andrius Bobola misionieriauja stačiatikiškuose LDK regionuose ir 1657 m. nukankinamas kazokų. XIX a. Bobola beatifikuojamas, o 1938 m. – kanonizuojamas. Taigi Vilniaus universitetas net turi savo istorijoje šventąjį – tik antrąjį šalia šv. Kazimiero, tiesiogiai susijusį su Lietuva. Visi šie faktai buvo žinomi istorikams ir anksčiau, tačiau tik dabar tampa istorinės sąmonės aktualijomis. O kiek naujų akcentų ir vertinimų gali atnešti komparatyvistiniai tyrimai? Kad ir kaip ten būtų, Vilniaus universiteto geografinė vieta ir jo kūrimo motyvai lėmė, kad jo poveikio arealas savo erdve nelabai gali turėti lygių Europoje. Taigi jėzuitų
___
34 Žr. jėzuitų universitetų tinklo žemėlapį: Rüegg W., de Ridder-Symoens H. (eds.). A History of the university in Europe. Vol. 2, p. 104. Atrodo, kad Vilniaus universitetas iš karto perėmė Olomouco universitetui skirtas funkcijas. Šiame istorinėje Moravijos sostinėje 1570 m. įkurtame jėzuitų universitete 1578 m. buvo įkurta Collegium Nordicum, skirta katalikybei skleisti Europos Rytuose ir Šiaurėje. Žr.: Jilek L. (ed.). Historical Compendium of European Universities, p. 237. |
dizainas ir programavimas giriaus