„Savilaidos“ terminas, nors ir retai, vartotas ir kituose periodiniuose leidiniuose. 1978 m. „Dievo ir tėvynės“ publikacijoje teigta, kad, trūkstant religinės literatūros, „kunigai ar Seminarijos auklėtiniai patys savilaidos būdu bando pasigaminti tokią literatūrą“44. 1980 m. 23-iajame „Aušros“ numeryje, sovietinei valdžiai priekaištaujant dėl spaudos trūkumo, nurodyta, jog tikintieji bažnyčiose meldžiasi „iš primityviausių „savilaidos“ knygelyčių, sunkiai įskaitomais tekstais, nes kitokių – lašas jūrose“45. Stasio Stungurio verstame Andrejaus Sacharovo kūrinyje „Mano šalis ir pasaulis“, kuris 1978 m. buvo publikuotas 2-ajame „Perspektyvų“ numeryje, neologizmas „samizdatas“ buvo išverstas „savilaida“. „Savilaidos“ terminas taip pat aptinkamas „Perspektyvų“ redakcinėse įžangose ir šiame leidinyje publikuotuose Gintauto Iešmanto rašiniuose46.

„Savilaidos“ terminas nebuvo plačiai vartojamas ir A. Terlecko aplinkoje. Jis neminimas nei „Laisvės šauklyje“, nei „Vytyje“ (išskyrus 1979 m. pirmajame numeryje publikuotas išeivijoje pasakytas Aušros ir Jono Jurašų mintis apie lietuvių kultūrinę inteligentiją), nei Lietuvos laisvės lygos dokumentuose. Šioje spaudoje, to meto A. Terlecko dienoraščiuose ir susirašinėjimuose su Juliumi Sasnausku vyrauja pasakymas „pogrindinė spauda“. Tačiau „savilaidos“ terminas buvo žinomas: 1978 m. A. Terleckas publikacijoje „Dar kartą apie žydus ir lietuvius“ pavartojo šį terminą47 , o vienas iš „Vyties“ leidėjų Vladas Šakalys 1979 m. rašytame proteste LKP CK antrajam sekretoriui N. Dybenko nurodė, jog „bet kokių, tame tarpe ir savilaidinių, leidinių persekiojimas [...] iš esmės yra antitarybinis“48. A. Terleckas, jau 1992 m. susidūręs su spaudos ignoravimu, viešame laiške buvusiems disidentams pareiškė, kad „rusiškosios okupacijos metais įgijau patyrimą dirbdamas savilaidoje“ ir kad „ir šiandien, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tikiuosi pasiekti skaitytoją savilaidos pagalba“49.

Naujadaras buvo paminėtas ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto 1980 m. paruoštame dokumente Nr. 39, kuriame teigta, kad „per kratas Valstybės saugumo ir milicijos pareigūnai atiminėja iš tikinčiųjų savilaidos religinę literatūrą“50. Eitanas Finkelšteinas publikacijoje „Senos viltys ir nauji dvelkimai nūdienėj Lietuvoj“, kuri Lietuvoje plito savilaida ir 1977 m. pasiekė Vakarus, „LKB Kroniką“ įvardijo kaip

---

 42 Kratos ir tardymai // Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Pogrindžio leidinys. Čikaga, 1984, t. 7, p. 403.

 43 Iš Algirdo Patacko biografijos // Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Pogrindžio leidinys. Čikaga, 1989, t. 9, p. 266.

 44 Dievas ir Tėvynė. 1978, Nr. 10 // Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus (toliau – LGGRTC GAM). RR 430, l. 48.

 45 Vižintas K. Muravjovas vakar ir šiandien: Maskvos kova prieš katalikybę // Aušra: 21/61/-25/65/. Čikaga, 1983, t. 5, p. 136.

 46 Perspektyvos: Lietuvos pogrindžio periodinis leidinys: 1978–1981 metai. Vilnius, 2005, p. 325, 444, 520.

 47 Terleckas A. Dar kartą apie žydus ir lietuvius // Akiračiai. 1979, Nr. 8, p. 4.

 48 Šakalys V. Protesto pareiškimas Lietuvos TSR komunistų partijos CK antrajam sekretoriui Dybenko N. K. // Aušra: 16/56/-20/60/. Čikaga, 1981, t. 4, p. 232.

 49 Terleckas A. Antanas Terleckas prieš Algirdą Brazauską. Vilnius, 1994, p. 55.

 50 Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto dokumentai. Vilnius, 1994, p. 171.