kontraargumentų, mokslininkas padaro išvadą: „Tiktai didelis, visiškas, aptemdantis žmonėms net aiškiausias sąvokas fanatizmas, tik akla religijos ir jos atstovų neapykanta gali šiandien būti priežastimi neigimo Bažnyčiai jos dvasinio suverenumo teisių.

Visiškai išsivadavus nuo absoliutinio, nedalomo, neriboto valstybės suverenumo teorijos įtakos, kurią daugiau sugriovė gyvenimo faktai negu priešingos teorijos, ir tarptautiniam bendradarbiavimui vis žengiant pirmyn, nėra kito kelio, kaip nusilenkti istorinei tikrovei ir sveiku protu pagrįstai, patyrimo patvirtintai, dviejų suverenumų – dvasinio ir laikino arba Bažnytinio ir civilinio – teorijai“.

Minėtini ir kiti E. Turausko straipsniai, skirti tikėjimui gilinti⁵⁰, parašyti jubiliejinėmis progomis⁵¹, rūpinantis tautos ateitimi⁵². Ne mažiau vertingi ir kiti moksliniai darbai: „Tautybė ir krikščionybė“ (1928 m.), „Teisės pagrindai“ (1929 m.), „Tautų Sąjungos tikslai ir santvarka“ (1932 m.), „Telegramų agentūros ir spaudos biurai“ (1933 m.).

Beveik prieš 70 metų rašyti E. Turausko darbai aktualūs ir dabar. Mokslininkas nuoširdžiai sielojasi dėl Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje, trokšta padėties pagerėjimo:

„Katalikų Bažnyčios mokslas yra par excellence visuomeniškas mokslas. Kristus reikalauja, kad kiekvienas, kuris į Jį tiki, netylėtų rankas sudėjęs, o skelbtų jo mokslą; Bažnyčia taip pat reikalauja apaštalavimo dvasios, pasiryžimo, pasišventimo, solidarumo, sąmoningumo. O mes, Lietuvos katalikai, ilsimės ir džiaugiamės savo nebūtais laimėjimais. Kokia ironija ir koks skaudus nesusipratimas!...

Duok Dieve, kad visa bent kiek pagerėtų ir kad mes suprastumėm tiek savo pašaukimą, tiek uždavinius, tiek kelius ir būdus katalikybei Lietuvoje įstiprinti platesniu ir gilesniu mastu“⁵³.

Nuoširdūs mokslininko linkėjimai ir Lietuvos ateičiai – jaunimui: „Dieve, padėk ateitininkams ir pavasarininkams išvengti visų pagundų ir drąsiai eiti Katalikų Bažnyčios rodomais tikrais keliais: pirmoje eilėje statyti Dievą ir vykdyti Jo valią, bet tuo pačiu neužmiršti ir Tėvynės reikalų. Tada bus gražiai ir darniai įgyvendintas Tautų Karaliaus dėsnis: „Atiduokite, kas yra Dievo, Dievui ir kas ciesoriaus (tautos), – ciesoriui (tautai)“⁵⁴.

Mokslininkas ir politikas E. Turauskas matė ir jautė tuometinės Lietuvos vadovaujančių asmenų nesugebėjimą, nekompetentingumą ir viso to rezultatą – atsilikimą:

„Nėra gyvenimo srities, kurioje mes būtumėm tikrai aukštai pakilę, kuria tikrai galėtumėm pasididžiuoti, dėl kurios galėtume pasakyti, kad esame prilygę kitas kultūringas tautas“⁵⁵. E. Turauskas nurodo kelią iš tokios situacijos – reikia vadų – ir pateikia minčių, kokie turėtų būti vadai:

„Visi, net tie, kurie sakosi esą netikintieji, ieškodami vadų, ieško, kad jie būtų krikščioniška prasme dori ir moraliai aukšti.

Tol, kol nebus vadų, kuris, šalia natūralių gabumų, turės dar evangeliškąsias nusižeminimo, nuosaikumo, savęs išsižadėjimo, pasiaukojimo dorybes, problema kiekvienoj šaly pasiliks atvira... Vadų klausimas – moralinis klausimas, o moralinis klausimas – religinis klausimas, todėl vadų klausimas – religinis klausimas“⁵⁶.

Politiniai E. Turausko pastebėjimai apie vadus kilo ne šiaip sau – juk jis III (Raseinių) apygardos kartu su Stefanija Ladygiene buvo rinktas į III seimą. (Rinktas kaip Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Lietuvos ka-