flikto) egzistavimas atidengė minėto Baltijos šalių nevieningumo pagrindą iš Lietuvos pusės: formali valstybių kūrimo, išsilaisvinimo iš „tautų kalėjimo“ pagal tautų apsisprendimo principą sinchronija silpniau (tegu ir teigiamai) jungė Lietuvą su jos šiaurinėmis kaimynėmis nei savitarpio priklausomybė (tegu ir negatyvia priešpriešos forma) su Lenkija: abiejų valstybių politinis elitas mąstė „globaliomis“ istorinėmis kategorijomis. Palaikyti ir gilinti šią principinę Lenkijos ir Lietuvos priešpriešą buvo vienas svarbiausių Sovietų Rusijos užsienio politikos siekinių regione, ir Lietuva tokios politikos traukai kartkartėmis vis pasiduodavo, pirmiausia dėl troškimo atgauti Vilnių.

Šią mintį savo straipsniuose plėtojo dar vienas Laurinavičiaus mokinys Algimantas Kasparavičius¹⁸. Tačiau pagrindinis jo darbas skirtas kitam svarbiausiam Rusijos ir Lietuvos santykių įvykiui – 1926 Nepuolimo sutarčiai¹⁹. Autorius čia pateikė dvejopą sutarties įvertinimą: „Pirma, išeities pozicijoje paktas Lietuvai buvo reikalingas ir davė tam tikrą politinę naudą: papildė Kauno politinį aktyvą kovojant dėl Vilniaus susigrąžinimo ir eliminuojant Lietuvos valstybingumo likvidavimo tendencijas. Antra, laikui bėgant, sutartis prisidėjo prie Rusijos politinio įsigalėjimo Lietuvoje ir visame Baltijos regione – ypač psichologine prasme.“²⁰

Šia proga verta padaryti dar vieną trumpą ekskursą: Rusijos ir Lietuvos santykiuose XX a. galima išskirti 7 svarbiausius teisinius įpavidalinimus: 4 oficialias, tarpvalstybines sutartis ir 3 nevisaverčius susitarimus. Pirmuoju atveju tai 1920 m. Taikos, 1926 m. Nepuolimo, 1939 m. Savitarpio pagalbos (karinių bazių + Vilniaus) ir 1991 m. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartys. Kitos trys – 1933 m. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (nevisavertė, nes dvišalė ir tuometinėmis sąlygomis separatinė); nesudarytoji 1940 m. ultimatumo / okupacijos „sutartis“; 1992 m. „begalvis“ protokolas dėl Rusijos dalinių išvedimo iš Lietuvos techninių ir organizacinių klausimų sureguliavimo (pati sutartis dėl kariuomenės išvedimo taip ir nebuvo pasirašyta). Taigi visos šios dvišalių santykių formos susilaukė atskirų lietuvių istorikų tyrimų – vieni labiau susitelkė į konkretų teisinį faktą, kiti aprėpė platesnį kontekstą. Na, o pirmosios dvi formos išnagrinėtos nuodugniausiai – minėtose Laurinavičiaus ir Kasparavičiaus knygose, kurios mūsų istoriografijoje išliks kaip elegantiški klasikinio istorizmo pavyzdžiai. Kasparavičiaus knyga, kitaip nei Laurinavičiaus, nuo pradžios iki pabaigos laikosi simetriškesnio požiūrio (žvilgsnis iš Kauno, žvilgsnis iš Maskvos), mat autorius (kaip, beje, ir Lopata minėtame darbe) jau / dar turėjo galimybę pasinaudoti nepublikuotais Rusijos užsienio politikos archyvo dokumentais. Lietuvos istoriografijoje (jei neskaičiuosime sovietmečio) Kasparavičius buvo bene pirmasis, ėmęsis nagrinėti mūsų temą vien iš Rusijos veiksnio perspektyvos²¹. Sovietinės diplomatijos aktyvumas Baltijos šalyse ar Lietuvoje – tai jau nebe dvišalių santykių problema, „Didysis X“ tokiu atveju iš užsienio politikos persikelia į valstybės vidaus gyvenimo plotmę. Pavyzdiniu tokios problematikos tyrimu tapo

---

¹⁸ Kasparavičius A. Сщветская дипломатия и литовско!польский конфликт. 1925–1935 // Сщветско!польские отношения в политических условиах Европы 30-х г_одов XX столетия: Сборник статей. Москва, 2004, c. 129–138; Idem Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926–1936) // Lietuvos diplomatija XX amžiuje (tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimai). Vilnius, 1999, p. 92–118.

 ¹⁹ Kasparavičius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: SSRS ir Lietuvos Nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius, 1996.

 ²⁰ Ibid., p. 324.

 ²¹ Idem,  Интересы и действия Советской дипломатии в странах Балтии в 1919-1938 г.г.// Daugavpils Pedagogiskas universitates Zinatniskie Raksti. Daugavpils, 2001, p. 59–66.