istorijos detales tikslino sąjūdininkai signatarai. Daugiausia kalbėta apie Akto ruošimo peripetijas. Apie jas plačiau pasakojo Egidijus Klumbys, Vytenis Andriukaitis. Priekaištauta istorikams, kurie niekaip neprisiruošia surinkti signatarų atsiminimų. Kažin, ar Jakubčionio bandymai atsišaudyti, jog signatarai patys rankas turi, rašyti moka, juos įtikino. Istorikų vis dar laukia labai daug darbo, ir ne tik tiriant temą, bet ir renkant šaltinius, kurių archyvuose tikrai nėra labai daug. Kalbėjusio Romualdo Batūros teigimu, net įvairių Sąjūdžio grupių leisti laikraščiai bibliotekose ne tik kad nebuvo renkami, bet ir įtraukiami į bibliografijas. Andriukaitis prisipažino savo asmeniniame archyve turįs įvairių aptariamojo laikotarpio dokumentų bei jų kopijų ir kvietė istorikus į jį kreiptis, jei ko reikės. Jei signatarai taip jau nenori paleisti archyvų iš savo rankų, tai galėtų bent jau dokumentų aprašus paskelbti, kad istorikams nereikėtų per visus juos eiti ieškant kokio dokumentėlio. Jei rimčiau, matyt, taip jau lemta, kad lūžinių laikotarpių archyvinė medžiaga išlieka prasčiausiai – yra per daug norinčių pasilaikyti sau „istorinius kozirius“.

II. Poleminės mintys

Jau minėtame baigiamajame pranešime Tyla pabrėžė paktų reikšmę kartu tarsi prieštaraudamas Šepečiui. Taip dar kartą priminta konferencijos intriga, stipriausiai pasireiškusi Šepečio pranešime. Nors Tyla tiesiogiai su Šepečiu nepolemizavo, dėl to intriga neišsivystė, tačiau klausimas liko.

Tiek nagrinėjant paktus, tiek nepriklausomybės atkūrimą, dažnai linkstama akcentuoti juridinę dalyko pusę. Pirminiame tyrimų etape būtina ją išnagrinėti, bet kažin ar verta suabsoliutinti. Tiesa, kad teisinėje praktikoje iš neteisės teisė neatsiranda. Vis dėlto dažnokai (ne)teisėtumas realybei jokios įtakos neturi: tuos penkiasdešimt metų mūsų gyvenimas juridiškai lyg ir neteisėtas, bet nuo to sovietinė realybė nė kiek nepasikeitė ir daugiau laisvės neatsirado.

Kai taip akcentuojamas teisėtumas, gali kilti klausimas: kokią reikšmę realiam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui turėjo tai, jog Kovo 11-osios aktai buvo tokie teisiškai preciziški. Ir ar iš viso turėjo nors kokią reikšme? Galima iškelti prielaidą, jog jei Sovietų Sąjunga būtų turėjusi pakankamai jėgų ir nuslopinusi Lietuvos siekį 1990 m., mūsų teisumas ir teisėtumas, deja, nebūtų niekuo padėję. Kaip nepadėjo 1939-aisiais, 1940-aisiais, 1944-aisiais... Sovietų Sąjunga buvo pripratusi veikti neteisinėmis priemonėmis, todėl teisiškai nusiteikusiam Landsbergiui ir atrodo juokingi teisiniai kazusai, kuriais iš esmės pripažįstamas Lietuvos savarankiškumas. Bet Sovietų Sąjungai teisė niekada nieko nereiškė, todėl į ją ir nekreipta per daug dėmesio – šioje šalyje visada galiojo stipriojo teisė. Todėl sovietai ir darydavo didžiausias nuolaidas, pasirašydavo nepalankiausias sutartis jei tik reikalas prispausdavo – manyta (dažnai visai pagrįstai), jog kai ateis laikas, bus įgyta pakankamai jėgos, sutartis bus galima sulaužyti, teisėtos jos ar ne. Anot teisininkų, tai rodo teisės neišsivystymą: kuo teisė primityvesnė, tuo didesnė neteisėtų aktų reikšmė. Nieko stebėtina – nuolat viešpataujant neteisei, teisė nesivysto. O tai reiškia ir tam tikrą mąstymo būdą.

Tokio sovietinio mąstymo pavyzdį konferencijoje pateikė Landsbergis. Michailas Gorbačiovas yra 1990 m. Lietuvos derybininkams sakęs žinąs, kad jie norėtų moratoriumo, tačiau bijo lietuvių, jog šie nesupras, ir siūlėsi padėti sugalvoti išeitį iš šios padėties (t. y. kaip apgauti tautiečius). Anot Landsbergio, tai rodė kalbėjimą skirtingomis moralinėmis kalbomis. Pataisyčiau – sovietai kalbėjo nemoralia naudos, praktinio intereso kalba, kuri revoliu-