voje. Tačiau atrodo, kad tie reti mokslininkai, gebantys kurti vienus vizualinius istorijos pavidalus, nesunkiai imasi ir kitų. Tokią mintį implikuoja „Senosios Lietuvos istorijos“ lyginimas su vienuolika metų LRT kurtu TV laidų ciklu „Būtovės slėpiniai“, kurio kūrybinės grupės narys buvo knygos autorius A. Bumblauskas. Daug kas, ką išvystame / perskaitome sintezėje, buvo matyta / girdėta TV laidose. Beje, išorinį šių dviejų vizualinių istorijų ryšį atskleidžia ne tik tos pačios chronologinės ribos, tos pačios temos, vaizdai, bet ir monografijoje esanti nuoroda į „Būtovės slėpinių“ dialogus (p. 37). Tačiau įdėmesnis žvilgsnis leidžia atsekti ir panašius knygos bei TV laidos konstravimo principus. Tokių masinės komunikacijos priemonių pranešimams būdingų bruožų kaip naujienos (nauja tema ar jos traktuotė), aktualijos (atsižvelgimas į šiandienos žmogui artimas temas), kontroversiškumas (ginčai dėl praeities interpretacijų, parodantys istorijos kaip diskurso konstruktyvistinį, partikuliarų, retrospektyvų pobūdį), sensacijos ir provokacijos elementai (moksliniai atradimai arba iki galo nepažinūs ar neišsakyti praeities siužetai), kuriuos matėme „Būtovės slėpiniuose“, aptinkama ir sintezėje.

Šis ryšys nėra atsitiktinis. Vokiškosios istorijos didaktikos teorija, tyrimai ir pragmatika, kuriais, kaip teigiama knygoje (p. 9) ir „Gyvosios istorijos programoje“⁵, buvo remtasi rašant šį veikalą, kūrybiškai recipavo komunikacijos studijų teorijas⁶  bei masinės komunikacijos priemonių patirtį. Pavyzdžiui, tokius istorijos didaktikos principus kaip „istorijos artumas“, „atsižvelgimas į dabartį“, „atsižvelgimas į adresatą“, „provokacija“, tais pačiais ar šiek tiek kitais pavadinimais aptiksime ir žurnalistikos teorijoje⁷. Žinoma, šių idėjų taikymo motyvacija skiriasi – žurnalistikoje jų naudojimas grindžiamas poreikiu įtikti auditorijai ir taip išsilaikyti konkurencinėje kovoje, o istorijos didaktikoje tai sąlygojama noro, kad žmonės atrastų savąjį santykį su istorija.

Ką reiškia šių principų taikymas istorijų rekonstrukcijoje ir konkrečiai „Senosios Lietuvos istorijoje“? „Atsižvelgimas į dabartį“ kaip didaktinis istorinių temų atrankos principas paremtas mintimi, kad žmones pirmiausia domina tai, kas siejasi su jų dabartiniu gyvenimu. Laikantis šio koncepto, siužetų iš praeities pasirinkimą lemia priežastinio ryšio tarp dabarties ir praeities, tam tikrų nūdienos problemų ar reiškinių ištakų paieškos. Šis principas leidžia atmesti požiūrį, esą praeitis yra svetimi ir dabartyje tęstinumo neturintys laikai, nereikalingi šiandienos žmonių gyvenimui. Dažniausiai Lietuvos istoriografijos veikaluose, istorijos vadovėliuose praeitis su dabartimi susiejama per valstybingumo ir tautos idėjas. Tačiau A. Bumblausko knygoje neapsiribojama šių dviejų konceptų kontinuumo demonstravimu ir atskleidžiama, jog praeitis taip pat tęsiasi stereotipų, mitų, vaizdinių pavidalais, įsikūnijusiais tam tikrų epochų (taip pat ir šiandienos) žmonių istorinėse sąmonėse. Tam sintezėje pasitelkiama gausi imaginacinė ikonografija (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ikonografija, garsusis Jano Matejkos „Žalgirio mūšis“, Petro Repšio freskos „Metų laikai“ fragmentai ir
t. t.) bei juos „prakalbinantys“ tekstai. Tik su-

 ___

 5 Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui. Pagrindinio teksto autorius – dr. A. Bumblauskas. Vilnius, 1998.

 6 Tiesa, Hansas Süssmuthas teigia, kad dėl istorinių tekstų specifikos komunikacijos, ligvistikos ir literatūros mokslų išbandytos metodikos tik iš dalies tinka jiems analizuoti. Süssmuth H. Erzählte Geschichte in der Massenpresse. Darstellung und Analyse ausgewählter Beispiele // Historisches Erzählen. Formen und Funktionen / Hg.
S. Quandt, H. Süssmuth. Göttingen, 1982, S. 174.

 7 Pečiulis Ž. Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika. Vilnius, 1997, p. 195–196, 216.