Nagrinėti temą labai padėjo periodinis oficialus tęstinis Lietuvos generalinės srities komisariato leidinys „Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen“, ėjęs visą nacių okupacijos laiką¹. Jame skelbti reichsministro okupuotiems Rytų kraštams Alfredo Rosenbergo, Ostlando reichskomisaro Hinricho Lohsės ir Lietuvos generalkomisaro Adriano Teodoro von Rentelno potvarkiai, apėmę beveik visas valdymo sritis, tarp jų ir darbo prievolių sritį.

Tyrimas neįmanomas be nacių okupacijos metų Lietuvos spaudos. Ji padeda pajusti to meto aplinką, suteikia įvairių žinių apie okupantų išleistus potvarkius, skelbimus. Dėl informacijos gausumo ypač paminėtini visai Lietuvai skirti dienraščiai „Į Laisvę“ ir „Ateitis“².

Tam tikros vertingos informacijos temai taip pat surasta A. Bubnio (Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), 1998), J. Bulavo (Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, 1969), A. Gražiūno (Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, 1996), K. Rukšėno (Į vergovę, 1967) ir kitų autorių darbuose. Beje, iš minėtų tik A. Bubnio ir A. Gražiūno darbai pasižymi išsamumu ir objektyvumu, sovietiniu laikotarpiu išleisti veikalai vertintini kritiškai dėl savo politinio nusistatymo.

1. Prievartiniai darbai krašto viduje

Okupacinės valdžios organai užimtų šalių išnaudojimą, taip pat darbo jėgos naudojimą nacistinės Vokietijos interesais laikė vienu iš svarbiausių savo uždavinių. Nacių tikslai Ostlando ūkio srityje karo metu aiškiai suformuluoti okupuotų Rytų sričių reichsministro Alfredo Rosenbergo pasikalbėjime Ostlando klausimais su laikraščio „Deutsche Zeitung im Ostland“ korespondentu: „Mūsų uždavinys šiandien – ir tai visų uždavinys yra nenuilstamu darbu suvokti bendrąją padėtį, paleisti į darbą visas galimas sutelkti jėgas, kad būtų užtikrinta viso Rytų Krašto apsauga ir kad kovojančiai vokiečių kariuomenei būtų patiekta visa, kas reikalinga“. Todėl šioms tautoms tenkanti „moralinė pareiga visas savo jėgas skirti vokiečių kariuomenei ir vokiečių karo ūkiui aprūpinti“³.

Okupantai vokiečiai, visiškai paneigdami Hagos 1907 m. konvencijos 52 str., kuriuo uždrausta karo metu versti okupuotos teritorijos gyventojus dirbti tokį darbą ir tokiu mastu, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš savo Tėvynę, masiškai įvedė okupuotos Lietuvos gyventojams priverstinius darbus vietoje ir išgabenant į Vokietiją. Priverstinių darbų reikalu Lietuvoje potvarkius leido ir jų vykdymą organizavo ir patys okupantai, ir jų paraginti vietiniai savivaldos organai.

Organizuotas priverstinių darbų įvedimas Lietuvos darbininkams, tarnautojams ir kitiems darbo žmonės pradėtas susikūrus okupacinei civilinei vokiečių administracijai – 1941 m. rugpjūtį. Tam buvo įsteigtos ir specialios darbo
jėgos apskaitos, registravimo ir paskirstymo įstaigos. Darbo jėgai apskaityti ir „rikiuoti“, taip pat verbuoti ir išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją okupuotoje Lietuvoje buvo sukurta ištisa vokiečių ir vietinės savivaldos organų sistema. Šios sistemos viršūnėje buvo
generalkomisariato, veikusio Kaune, Darbo politikos ir socialinės priežiūros skyrius (viršininkas Damer). Visose apygardose prie jų komisariatų veikė vokiškieji arbeitsamtai (liet. – darbo įstaigos), turintys skyrius visose apskrityse, kurie savo ruožtu visi buvo pavaldūs Kaune veikusiam centriniam arbeitsamtui⁴.

Vokiečių arbeitsamtams talkininkavo lietuviškosios savivaldos darbo tvarkymo įstaigos –

 ___

 1 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. Kauen, 1941, Nr. 1–19; 1942, Nr. 1–68; 1943, Nr. 1–53; 1944, Nr. 1–14.

 2 Į Laisvę. 1941, Nr. 1–161; 1942, Nr. 1–305; Ateitis. 1943, Nr. 1–303; 1944, Nr. 1–152.

 3 Reicho ministeris Rosenberg Rytų krašto klausimais // Į Laisvę. 1942, sausio 20, Nr. 16 (177), p. 6.

 4 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas. Vilnius, 1969, p. 129.