Karas su lietuviais Vokiečių ordinui buvo naudingas bent keliais aspektais. Grobiama Lietuva parūpindavo belaisvių, jų turtas, galvijų ir arklių kaimenės didino Prūsijos galią. Karas su pagonimis traukė Europos riterius, kurių pinigai nusėsdavo Ordino ir jo valdinių skrynelėse. Pats Ordinas, organizuodamas pramogas, garbės stalus ir pan., prisidėjo prie Kryžiaus žygio idėjos sekuliarizacijos, bet jam nuo to blogiau nebuvo. Žinoma, ir lietuviai kartkarčiais įsiverždavo į priešo teritoriją, tačiau tai Ordino karo mašinai didesnės grėsmės nekėlė, kaip pelningam verslui nepakenkia tam tikros gamybos išlaidos ar atlyginimai darbuotojams.

Lietuva nebuvo tokia valstybė, kad ją Ordinas būtų galėjęs užkariauti vienu ypu. Tačiau Ordino vykdytas nuolatinis Lietuvos sekinimas ir naikinimas ruošė dirvą eventualiai okupacijai.

Kęstutis priėmė Vokiečių ordino mestą iššūkį, kaip dera riteriui, apdainuotam net jo priešų kryžiuočių: pažiūrėkime, kas stipresnis, krikščionių Dievas ar pagonių dievai. Kitais metais po Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo buvo sugriauta Kauno pilis. Vokiečių ordinas surengė parodomąją apgultį, pademonstruodamas savo galią tiek, kad net Algirdas ir Kęstutis drauge nieko negalėjo padaryti, kad išgelbėtų beviltiškoje padėtyje atsidūrusią įgulą. Grįžtant vokiečių laivynui Paštuvos ir Veliuonos kariai stebėjosi krikščionių Dievo dovanota pergale28 ir turbūt nerado atsakymo, kodėl pagonių dievai nusilpo. Bet Kęstutis nenusiminė. Jis dar buvo pilnas jėgų, tvirtai laikėsi balne ir kova tęsėsi.

Kai kurie lietuvių istorikai jautriai reaguoja į J. Dlugošo pasakymą, kad Algirdo ir Kęstučio viešpatavimo pabaigoje lietuviai buvo atsidūrę tokioje apverktinoje būklėje, jog net mąstė apie išsidanginimą iš savo gyvenamo krašto į sunkiai pasiekiamas pelkes29. Aišku, tuo tikėti paraidžiui nėra prasmės, tačiau nuvertinti to meto grėsmingą situaciją taip pat nevalia. Tai vaizdžiai parodo Kęstučio ir Algirdo elgesys paskutiniaisiais Algirdo gyvenimo metais. Kryžiuočių kariuomenei pasiekus Trakus, Kęstutis draugiškai kalbasi su Vokiečių ordino maršalu Gotfrydu Lindenu ir naktinei puotai pasikviečia savo kūmą, Brandenburgo komtūrą Giunterį iš Hohenšteino30. Kęstučiui praleidus linksmą naktį, rytą vokiečių kariuomenė nuskubėjo link Vilniaus. Algirdas nekviestus svečius taip pat pasitiko iškeldamas gausias vaišes – midaus ir duonos visiems užteko31. Ir taip elgėsi didieji Lietuvos valdovai, kurių pareiga – ginti savo Tėvynę! Šiaip ši situacija nebūtų kažin kuo ypatinga, jeigu neturėtume monotoniško lietuvių istoriografijos palikimo, kur vokiečių ir lietuvių kova vaizduojama apokaliptinėmis spalvomis. Vis dėlto reikia pažymėti, kad prieš gerą dešimtmetį, 1364 m., Patirkui panašiai pavaišinus vokiečių riterius, Kęstutis ėmėsi prieš jį sankcijų, mat jis tapęs Vokiečių ordino bičiuliu32. Dabar pats Kęstutis taip elgiasi, turbūt jau nebegalėdamas elgtis kitaip. Algirdo ir Kęstučio politikos bankrutavimas grėsė pragaištimi visai Lietuvai.

Nenorėčiau plačiau aptarinėti kovų tarp Jogailos ir Kęstučio, tarp Jogailos ir Vytauto, todėl labai trumpai. Algirdo ir Kęstučio vykdytos politikos

__________________________________

28 SRP, Bd. 2, p. 538.

29 Joannis Dlugosii. Annales seu cronicae incliti regni Poloniae, liber decimus (1370–1405). Varsaviae, 1985, p. 67–68.

30 SRP, Bd. 2, p. 589.