vos formų. Šiuo atveju tampa svarbios prof.
E. Gudavičiaus įžvalgos apie labai subtilų, bet itin reikšmingą J. Jurginio bandymą pakoreguoti iki jo sovietinėje istoriografijoje egzistavusį XIII a. Lietuvos visuomenės vaizdinį. „Laikant valstybę ne tik išnaudotojų įrankiu, bet ir įrankiu dar neišnaudojamiems žmonėms išnaudojamais paversti, valstybės ir feodalizmo genezės klausimą reikėjo spręsti kartu. Tačiau to meto sąlygomis rusų žemių prijungimas prie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos įpareigojo istorikus pačioje Lietuvos gubernijoje remtis rusų istoriografija, aptariančia valstiečių padėtį pirmiausia rusų žemių požiūriu.“³³  J. Jurginis, anot E. Gudavičiaus, sugebėjo atsiriboti nuo tokio darbo modelio, viešai padėkodamas
B. D. Grekovui už jo nuopelnus ir tuo pačiu metu subtiliai išstumdamas šį istoriką į diskurso „nuošalę“ bei koreguodamas V. Pašutos pasiūlytą perdėm tiesmuką ir schemišką
XIII a. lietuvių visuomenės vaizdinį, kuriame ryškėjo tik dvi – asmeniškai laisvos diduomenės ir asmeniškai priklausomų valstiečių – grupės³⁴. Prof. E. Gudavičiaus atskleistas J. Jurginio bandymas atsiriboti nuo Rusijos istorijos „poligone“ išbandytų schemų taikymo Lietuvai tikriausiai signalizuoja šių šalių, kaip skirtingos specifikos regionų, suvokimą minėto mokslininko diskurse. Tokią prielaidą patvirtina ir J. Jurginio įžvalga apie skirtingus baudžiavos raidos modelius Rusijoje ir Lietuvoje (pastarąją, beje, tipologiškai susiejant su Vakarų Europa): „Valstiečių skirstymas tarnybomis feodalinio išnaudojimo sistemą privedė prie krizės, iš kurios išeiti buvo galima dviem keliais: prievoliniu vienetu padaryti valstiečio asmenį arba apibrėžtą žemės plotą. Pirmuoju keliu feodaliniai santykiai vystėsi Rusijoje ir vedė prie bendruomeninio žemės valdymo su žemės persidalijimu, antrasis kelias jau buvo išbandytas Vakarų Europoje. Valakų reforma pakreipė tolesnį feodalinių santykių vystymąsi antruoju keliu…“³⁵  Šis J. Jurginio pasažas tik dar labiau pasunkina mūsų bandymus mokslininko diskurse funkcionavusį teorinį modelį tapatinti su vienu iš trijų marksizmo plačiąja prasme „porūšių“. Tačiau vis dėlto reikia mėginti susumuoti šių pastebėjimų rezultatus: Rytų – Vakarų Europos distinkcija J. Jurginio koncepcijoje tikriausiai negali būti vertinama kaip skirtingoms civilizacijoms priklausančių regionų įžvalga. Tačiau šis mokslininkas įžvelgė ir akcentavo skirtingų baudžiavos bei feodalizmo kelių Rytų ir Vakarų Europoje problemą. Be to, Rytų Europos regionas, visuomeninių ir ūkinių santykių specifikos prasme, J. Jurginiui neatrodė vientisas. Čia ryškėja Rusijos ir Lietuvos, kaip kokybiškai skirtingų šalių, idėja. Rusija J. Jurginio studijoje nėra sutapatinama su „maksimaliu“ regionu. O remdamasis Lietuvos istorinės raidos ypatumais šis mokslininkas kvestionuoja F. Engelso „antrosios baudžiavos laidos“ teorijos tinkamumo šiai šaliai idėją.

Taigi jei šiuo atveju negalima kategoriškai pareikšti apie stalininio modelio ignoravimą arba tiksliau – jo įtakos J. Jurginio koncepcijai nebuvimą, tai kartu reikia pripažinti šiam modeliui prieštaraujančių įžvalgų egzistavimą mūsų analizuojamame darbe. O jas tikriausiai reikėtų traktuoti kaip bandymą tikslinti minėtą modelį bei konkrečiais atvejais nuo jo netgi at-

 ___

 33 Gudavičius E. Vienas akademiko Juozo Jurginio novatoriškas žingsnis (Pranešimas, skaitytas 1999 m. vasario mėnesį. J. Jurginio devyniasdešimtosioms gimimo metinėms skirtame minėjime Lietuvos mokslų akademijoje. Išsami informacija apie šį minėjimą pateikta laikraštyje „Mokslo Lietuva“, 1999, Nr. 5, 6, 7. Dėkoju prof. E. Gudavičiui už suteiktą galimybę pasinaudoti šio pranešimo rankraščiu).

 34 Ten pat.

 35 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 264.