Šie duomenys rodo, kad Mikalojaus Šemetos palikuonių šaka turėjo pakankamai stabilias pozicijas LDK bajoriškojoje visuomenėje. Tačiau ji nepriklausė LDK ponijos aukščiausiajam sluoksniui. Tai aiškiai matyti ir iš Merkelio Šemetos karjeros. 1545 m. Žemaitijos seniūnu tapo Merkelio Šemetos pusseserės Onos vyras Jeronimas Chodkevičius. Jis savo žmonos Šaukėnų dvarą pavertė svarbiu administraciniu centru, iš kurio valdė visą Žemaitiją. Jer. Chodkevičius gana greitai surado Merkeliui pareigūno vietą Žemaitijoje, paskyrė jį savo asmeniniu pavaduotoju – paseniūniu81 ir pavedė jam valdyti seniūno valdžiai tiesiogiai priklausiusius Palangos82 ir Tendžiogalos83 valsčius. Negana to, Jer. Chodkevičius rūpinosi, kad valdovas suteiktų M. Šemetai ir valstybinę Rietavo tijūnystės pareigybę. 1548 m. viduryje Rietavo tijūniją valdė senas ir ligų iškankintas Šimkus Mitkaitis84. Valdovas pažadėjo seniūnui, jog po Šimkaus Mitkaičio mirties Rietavo tijūnijos neduos valdyti niekam kitam, tik M. Šemetai. Tačiau mirus Šimkui Merkelis tijūnijos taip ir negavo. Joje įsitvirtino Jer. Chodkevičiui artimas Morkus Vnučka. Regis, Jer. Chodkevičiaus pozicija čia buvo niekuo dėta. Galima įtarti, kad M. Šemetos pretenzijų į valstybinės tijūnijos valdymą klausimas buvo sprendžiamas lokalinio Žemaitijos bajorų eli

___

81 Kaip paseniūnis jis minimas nuo 1548 m. rugpjūčio 5 d. (žr.: LMAB RS, f. 256, nr. 4145) iki 1551 m. birželio
5 d. (žr.: LMAB RS, f. 256, nr. 3526, l. 15).

82 Valdė 1548 m. birželio 24 d. (žr.: LMAB RS, f. 37, nr. 5904) – 1549 m. rugsėjo 19 d. (žr.: LMAB RS, f. 256,
nr. 3529, l. 141).

83 Valdė 1548 m. birželio 24 d. (žr.: LMAB RS, f. 37, nr. 5904) – 1550 m. rugpjūčio 17 d. (žr.: LMAB RS,
f. 256, nr. 4070).

84 LMAB RS, f. 256, b. 4145: То такъ дано нам того справу ижъ панъ Шимъко есть велми фори. Жадалъ нас панъ Троцки, староста Жомоитски [...] панъ Еронимъ Александрович Ходкевича, за шурином своимъ Шеметомъ, которыи от его милости естъ подстаростимъ в земли Жомоитскои абыхмо тое тивунство Ретовское по смерти оного тивуна Шимка Митковича ему дал [...]. Lietuvos istoriografijoje Šimkus Mitkaitis be jokio pagrindo dažnai vadinamas Mitkevičiumi. Būtina pabrėžti, kad šis asmenvardis buvo vartojamas ne kaip pavardė, o kaip tėvavardis. Pavyzdžiui, Šimkaus Mitkaičio sūnus dažniausiai vadinosi Mikalojumi Šimkaičiu, nors kartais prisidėdavo ir tėvo tėvavardį. Dėl šios priežasties čia ir toliau šios šeimos atstovų nevadinsime Mitkevičiais.