jose ir Sovietų Sąjungos delegacijos Dumbarton Oakso derybose pirmininko Andrejaus Gromykos išsamiame pranešime apie sovietų ir amerikiečių santykius bei vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose rezultatus buvo aptariami galimi tarpusavio santykių sunkumai ir problemos. Pranešime buvo rašoma, jog susitikime su JAV prezidentu „vadinamuoju Baltijos valstybių klausimu“ išryškėjo prezidento administracijos nuostatos, jog „problema savaime išsispręs, kai šios valstybės bus išvaduotos Raudonosios armijos“, tačiau prezidentas perspėjo, jog „dėl vidinių politinių aplinkybių jis nepritars Baltijos valstybių, kaip sudedamųjų Sovietų Sąjungos dalių, pripažinimui“²¹.

1944 metų rudenį Didžioji Britanija, matydama spartų Sovietų Sąjungos kariuomenės žygiavimą Vakarų link bei siekdama savo interesų užtikrinimo, ryžosi drastiškam Atlanto chartijos moralinių pozicijų prasme žingsniui – su Sovietų Sąjunga slapta tarėsi dėl neatidėliotino įtakos zonų Vidurio ir Rytų Europoje nustatymo. Pasidalijimas įtakos sferomis slaptai svarstytas 1944 metų spalį Maskvoje vykusiame J. Stalino ir W. Churchillio susitikime. Britanijos premjeras atsiminimuose rašė, jog jis sovietų vadovui ant popieriaus lapo brūkštelėjo siūlomas įtakos sferų įvairiose valstybėse procentines išraiškas, o J. Stalinas, pažymėjęs didelį paukščiuką, grąžino šį lapą. Šis įvykis įėjo į istoriją kaip „procentinis susitarimas“, pagal kurį buvo aptartos Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos sferos Vidurio ir Rytų Europoje: Rumunijoje 90 proc. įtakos Sovietų Sąjungai, 10 proc. – Vakarams; Graikijoje – 90 proc. Vakarams (konkrečiai Didžiajai Britanijai), 10  proc. – SSRS; Bulgarijoje 75 proc. – SSRS, 25 proc. – Vakarams, Jugoslavijoje ir Vengrijoje po 50  proc. Vakarams ir Sovietų Sąjungai²². Šiame „procentiniame susitarime“ Lietuva bei kitos Baltijos valstybės net nefigūravo. Dalytis įtaką šiose valstybėse turbūt būtų buvę ne tik neetiška, bet ir beprasmiška, nes jau beveik visos jos buvo kontroliuojamos sovietų kariuomenės. Tai dar kartą pademonstravo, kad Vakarų valstybės jau buvo susitaikiusios su Baltijos valstybių faktine priklausomybe Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Šiuos teiginius patvirtina W. Churchillio pokalbis vizito Maskvoje metu su užsienio reikalų ministru A. Edenu. Pastarajam W. Churchillio paklausus apie galimą Lenkijos ateitį buvo atsakyta, kad „mes sutarę dėl Baltijos valstybių ir Kurzono linijos“²³. Tai reiškė, jog didžiųjų valstybių santykių plotmėje suformuluotos nuostatos liko aiškios – dėl Baltijos valstybių Vakarai neketino kovoti. Pavyzdžiui, abi didžiosios Vakarų valstybės nesureagavo į 1944 metų rugsėjo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisinimo komiteto kreipimąsi į Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybes atsiųsti į Lietuvą misijas, kurios stebėtų žmonių teises ir apsaugotų Lietuvą nuo išnaikinimo²⁴.

Jaltos konferencija ir Baltijos valstybių klausimas Vakarų valstybių politikoje

Kito aukščiausio lygio karo metų sąjungininkų susitikimo išvakarėse, 1945 m. sausio 8 d., JAV

___

21 Pechatnov V. The Big Three After World War II: New Post-War Relations with the United States and Great Britain // Working Paper no 13, July 1995 [interaktyvus] Cold War International History Project. Virtual Archive [žiūrėta 2003 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://wwics.si.edu/index.cfm?topic_id=1409&fuseaction=library.print_this&id=321&stoplayout=true

22 Churchill W. The Second World War. Triumph and Tragedy. London, 1954, p. 198, 204.

23 Wilson Ch. Churchill: taken from the diaries of Lord Moran: the struggle for survival, 1940–1965. Boston, 1966, p. 208.

24 Schnorf R. A. The Baltic States in U.S.–Soviet Relations…, p. 68.