Spalio revoliucijos metinės, tradicijas, bet ir kurti savotiškus pakaitalus, kai kurioms senoms šventėms, ištrinant jų krikščioniškus elementus ir panaudojant kai kurias vadinamąsias liaudies tradicijas. Ryškiausias pavyzdys – Joninių, arba Rasos šventės legalizavimas. 1957 m. LKP CK biuras specialiu nutarimu palaimino Pagėgių rajono partkomo iniciatyvą ant Rambyno kalno surengti Joninių šventę38. Šiam renginiui, į kurį, kaip teigiama, susirinko apie
30 tūkst. žmonių, pavykus, kitais metais Jonines jau numatyta švęsti visoje respublikoje39. Kaip matyti iš šių švenčių aprašymų, čia buvo ir žynių, uždegančių laužus bei atliekančių kitas apeigas, ir paparčio žiedo ieškojimas, ir vainikų plukdymas. Panašiai bandyta sukurti pakaitalus ir didžiosioms krikščioniškoms šventėms: Žiemos šventė turėjo pakeisti Kalėdas, Pavasario šventė (netgi su margučiais) – Velykas, Darbo šventė – Sekmines. Tokių švenčių tikslus atskleidžia aktyvesnių ateistų pasiūlymai, kaip ir kada jas švęsti. Antai vieno iš švenčių ir apeigų žinovo Povilo Pečiūros nuomone, Pavasario šventę ateistiniu požiūriu geriausia rengti savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį: ,,Tada vėliau bažnyčios švenčiama religinė šventė velykos visiškai nebetraukdavo žmonių, nes iš šios šventės atėmus buitinį elementą (vaišes, margučius, žaidimus), net ir daugumai tikinčiųjų jos jau neturėjo buvusios prasmės. Be to, tokiu būdu buvo laužomos gavėnios asketiškos tradicijos, ypač tuo metu, kada bažnyčia reikalauja ypatingo susikaupimo“40. Kaip alternatyva Vėlinėms nuo 1962 m. paskutinį spalio sekmadienį buvo pradėtos oficialiai rengti ir mirusiųjų pagerbimo dienos. Siekiant sumažinti didžiųjų atlaidų populiarumą, sinchroniškai jiems buvo pradėti organizuoti masiniai pasaulietinio pobūdžio renginiai: Žemaičių festivaliai Plateliuose, Draugystės šventės Vievyje ir kt.
Tiesa, tradicinių švenčių sovietizavimo pradžioje ne visuomet buvo aiškus senųjų formų atgaivinimo ir naujo turinio joms suteikimo santykis. Įžvelgdami šioje kampanijoje galimybę išsaugoti lietuviškosios kaimo kultūros paveldą, ja susižavėjo nemaža dalis inteligentų, ypač organizavusių meno saviveiklą ir liaudies kūrybą, kurios 7-ajame dešimtmetyje buvo itin sureikšmintos, sustiprėjus tendencijai sovietinės Lietuvos kultūros pagrindu padaryti vadinamąją liaudies kultūrą (būtent tuo metu buvo priimtas sprendimas steigti Liaudies buities muziejų Rumšiškėse). Tačiau sovietų režimas buvo nustatęs aiškią ribą, kurios neleido peržengti pernelyg dideliems lietuvių liaudies kultūros mylėtojams, nesuvokusiems tikrųjų šios kampanijos tikslų. Kaip pavyzdį galima paminėti Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos užsipuolimo atvejį dėl 1961 m. išleistos knygos ,,Naujo gyvenimo tradicijos“. LSSR Kultūros ministerijos kolegijos vertinimu, ,,ruošiant šį leidinį nebuvo pilnai atsižvelgta į Lietuvos KP CK nurodymus dėl teisingo nacionalinių tradicijų vertinimo. Tai pasireiškė tuo, kad knygoje yra propaguojamos kai kurios pasenusios tradicijos, kurios savo forma jau neatitinka naujo gyvenimo reikalavimų“41. Siekiant efektyviau panaudoti liaudies tradicijas ir labiau kontroliuoti šią veiklą, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta kultūros ministro vadovaujama respublikinė liaudies tradicijų taryba.
___
38 LKP CK biuro 1957 m. birželio 17 d. nutarimas ,,Apie Joninių organizavimą Pagėgių rajone“ // Ten pat, ap. 191, b. 328, l. 24.
39 LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus 1958 m. birželio 20 d. pažyma ,,Apie masinio-politinio darbo tarp gyventojų formas“ // Ten pat, ap. 189, b. 2, l. 150.
40 Pečiūra P. Tradicijos vakar ir šiandien. Vilnius, 1974, p. 77.
41 LSSR Kultūros ministerijos kolegijos 1961 m. liepos 14 d. nutarimas // LLMA. F. 342, ap. 1, b. 954, l. 90. |
dizainas ir programavimas giriaus