sukaktį²⁹, Motinos dienos minėjime³⁰...

E. Turausko vardas ateitininkijos istorijoje išliko dar ir dėl to, kad jis pirmasis pradėjo rašyti ateitininkijos istoriją – paskyrė jai tris straipsnius.

Minint Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktį, „Ateities“ žurnalas, siekdamas parodyti ateitininkų kovą bei jų nuveiktus darbus, pradėjo ateitininkų istorijos ir atsiminimų ciklą. Pradžia buvo E. Turausko straipsnis „Iš mūsų praeities“³¹ (tame pačiame numeryje atsiminimus iš savo veiklos ateitininkijoje pateikė ir dr. Juozas Urmanas³²).

Apžvelgdamas ateitininkijos istoriją, E. Turauskas aiškina, kodėl atsirado ateitininkai, kalba apie draugijas – ateitininkų pirmtakes, pirmuosius pasitarimus ateitininkų reikalais, apie „Ateities“ leidimą ir suvažiavimus iki 1915 metų. Kadangi E. Turauskas buvo aktyvus veikėjas, taigi ir daugelio įvykių liudininkas, straipsniai įgyja itin svarbią istorinę vertę.

Nušviesdamas lietuvių studentų padėtį Rusijoje, E. Turauskas rašė:

„Taip, vis dėlto Rusų aukštoji mokykla pražudė mums pirmąją gausią inteligentijos kartą, pražudė katalikų visuomenei aktyvius narius, o Katalikų Bažnyčiai jos sūnus. Tą smūgį jau prieš dvidešimt metų pajuto, gal instinktyviai, gal nesąmoningai mūsų visuomenė ir pirmoji susigriebė gelbėti mūsų studentiją užsieniuose“³³.

Straipsnio pabaigoje E. Turauskas apgailestauja, kad nėra išlikusios dokumentinės medžiagos, todėl labai „svarbu, kad visi susirūpintų papildyti, pataisyti, suteikti medžiagos tikslesniems taip svarbių mūsų istorijos momentų nusakymams“.

1929 metų lapkričio mėnesį išspausdinamas kitas E. Turausko straipsnis „Iš mūsų praeities“³⁴. Tai tarsi savotiška pirmojo straipsnio tąsa. Jame apžvelgiami 5 klausimai:

•  „Ateities“ pasirodymas ir jos padarytas įspūdis;

•  Pirmoji visuotinė ateitininkijos konferencija;

•  Vėlesnės konferencijos;

•  Pirmasis ir vienintelis mergaičių suvažiavimas;

•  Ateitininkų veiklos iki Pirmojo pasaulinio karo įvertinimas.

Apžvelgtą ateitininkų istorijos laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo E. Turauskas pavadino ateitininkų organizacijos augimo ir brendimo periodu: „Ateitininkai drąsiai žvelgė į ateitį ir nebijojo bent audros ar viesulo. Jie buvo tikri – bus Lietuva – bus lietuvių inteligentai – bus ir ateitininkai“. Aptardamas šį laikotarpį, autorius rašė: „Tenka pabrėžti ir paminėti kelias charakteringas jo žymes. Organizacija buvo konspiratyvi – slapta. Teko kęsti visus neigiamus slaptumo padarinius. Iš vienos pusės tai jungė idėjos kovotojus – susibaudėlius, iš kitos gi nuolatinė baimė, įtarinėjimas, dairymasis į ištikimumą kuopon priimamų draugų – visa tai slopino ir temdė ramią – jaukią kultūrinės organizacijos eigą. Dėl slaptumo ir baimės dabar taip sunku sugaudyti brangią istorinę medžiagą – protokolai buvo vedami slapyvardžiais ar numeriais, raštai slapstomi, kaišiojami į palėpes“.

Tačiau, nepaisant visų nesklandumų, E. Turauskas akcentuoja, kad nagrinėjamas laikotarpis „buvo gilios ir ramios nuotaikos laikotarpis. Moksleiviai ėjo vien savęs lavinimosi, nuolatinio kilimo, stiebimosi aukštyn keliu. Atostogos bu