karių darbą bei pasiaukojimą; 2) susieti Lietuvos kariuomenės steigimą ir Nepriklausomybės kovas su pirmaisiais bandymais svetimos kariuomenės sudėtyje kurti savo dalinius; 3) sudaryti sąlygas susitikti ir pabendrauti 1917–1919 m. lietuviams kariams ir paakinti juos visomis išgalėmis stiprinti savos valstybės pamatus, 5) paskatinti istoriškai ištirti tą laikotarpį, aprašyti viską, kas patirta, kad ateities kartoms liktų bent prisiminimai, nes rašytinių dokumentų išliko labai mažai. Tokiems tikslams įgyvendinti reikėjo nemažai laiko ir organizacinio darbo. Buvo svarbu ne tik suorganizuoti suvažiavimą, bet ir surinkti po visą Lietuvą išsiblaškiusius kareivius ir karininkus. Visiems einamiesiems organizaciniams darbams atlikti buvo išrinktas Organizacinio komiteto prezidiumas iš 5 karininkų, kuris pasiskirstė pareigomis taip: pirmininkas ats. k. v. A. Žilinskas, sekretorius mjr. K. Sabalys, nariai – ats. plk. ltn. J. Byla, plk. J. Šarauskas ir plk. J. M. Laurinaitis17.

Pirmuose posėdžiuose buvo svarstoma suvažiavimo data, kuri buvo numatoma gegužę – birželio pradžioje. Tačiau iki tol dar reikėjo parengti anketą ir surinkti žinias apie lietuviškose dalyse ir organizacijose tarnavusius karius. Kovo 3 dienos posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl anketos, kuri vadinosi „1917–1919 m. tarnavusių rusų kariuomenės lietuvių tautinėse dalyse ir veikusių Lietuvių Karių Sąjungoje (komitetuose, suvažiavimuose) anketa“. Buvo priimtas ir kitas svarbus sprendimas – kreiptis į vyriausybę ir paaiškinti rengiamo suvažiavimo svarbą. Parengti memorandumą vyriausybei buvo pavesta ats. plk. K. Bylai ir plk. J. M. Laurinaičiui. Trijuose memorandumo puslapiuose buvo nušviestas visas lietuviškų karinių dalinių ir organizacijų Rusijoje kelias ir atskleista jų reikšmė Lietuvos kariuomenei: „Pirmosios tautinės kariuomenės dalys, pirmoji kariška organizacija, kuri susidarė Rusijoje. Nors ta jėga ir negrįžo organizuotai į Tėvynę, kaip norėjo, bet ji vis tiek savo misiją atliko. Grįžę į Lietuvą kariai sudarė pirmąjį čia steigiamos kariuomenės kadrą, kuris pakėlė ant savo pečių didelį organizacinį darbą. [...] taigi čia turime nenutraukiamą mūsų ginkluotosios jėgos ne tik istorinį, bet ir dar gyvą ryšį su anomis didvyriškomis pastangomis sudaryti tokią pat jėgą 1917–1919 m. Rusijoje.“18 Pabaigoje buvo prašoma pagalbos – padėti surengti suvažiavimą ir išplatinti anketas po visą Lietuvą. Svarbiausia buvo gauti sutikimą sušaukti suvažiavimą ir pranešti apie jį per spaudą ir radiją. Ne mažiau aktualus buvo ir nemokamų kelionių traukiniu, autobusu ar laivu atvykstantiems dalyviams užtikrinimas. O suvažiavimo dalyvius buvo prašoma „laikyti [...] kariuomenės svečiais, parūpinti jiems nemokamą nakvynę, maistą, duoti progos aplankyti kariuomenės dalis, parūpinti suvažiavimo vietą (pvz., Valstybė teatre), surengti Valstybės teatro spektaklį, leisti pristatyti visų anų laikotarpio dalyvius ir pasižymėjusių asmenų apdovanojimo garbės ženklais projektą, nekeliant klausimo apie jokias medžiagines kompensacijas“19. Jau šiame memorandume randame pirmą užuominą, kad „Organizacinis komitetas ne tik nori surengti suvažiavimą, bet ir turi minčių bei norų įsteigti [...] nuolatinę organizaciją, kuri nepriklausomybės stiprinimo pagrindais atstovautų anų laikų karius, [...] padėtų atsiminimais spaudoje nušviesti 1917–1919 m. laikotarpį“20. Buvo pabrėžiama, kad tokių organizacijų yra visose naujose valstybėse, bet šį klausimą Organizacinis komitetas sutiko apsvarstyti vėliau.

---