Nuosavybės santykiai sovietiniame Lietuvos kaime

Sovietų Sąjungoje ir Vakarų šalyse ad modum nuosavybė buvo traktuojama kaip socialinių santykių sistema, valdymo atžvilgiu skirstoma į privatų (individualų) ir valstybinį sektorius, o turtine išraiška – į nekilnojamąjį (žemė, pastatai) ir kilnojamąjį (gyvuliai, darbo technika, transportas, įrankiai) turtą bei iš jų gautą produkciją.

Remiantis respondentų pateikta informacija bei turimomis sovietinio kaimo studijomis, kolektyvinio ir valstybinio tipų ūkiuose kiekvienas šeimyninis ūkis turėjo nuo 60 a iki 2,5 ha privačiam naudojimui valstybės paskirtos žemės²⁸ ir dažniausiai nuosavą būstą. Privačios žemės sklypo dydis nebuvo vienodas – priklausė nuo valstybinių ūkių tipų ir laikotarpio. Iškart po kolektyvinių ir tarybinių ūkių sukūrimo privačioms reikmėms buvo skiriama apie 60 a žemės, o jau aštuntajame dešimtmetyje šeimyniniai ūkiai galėjo turėti 2–2,5 ha įskaitant ir
0,5 ha valstybinių ganyklų. Žemės perskirstymui turėjo įtakos šeštojo dešimtmečio viduryje atsiradę ūkinės specializacijos (sodininkystė, miškininkystė) vienetai bei valstybinės politikos pokyčiai. Miestuose ir miesteliuose dauguma gyventojų neturėjo privačiai naudojamos žemės, o kaimo tipo vietovėse tokių ūkių buvo mažuma.

Kiek žinau, prie ruso „miesčionai“ (dažniausiai didmiesčių gyventojai – aut. past.) tai tik vienas kitas po nedaug žemės turėdavo. Kaime tai ką? Beveik „kožnas“ (kiekvienas – aut. past.) turėjo po savo gabalą. [Genovaitė P.]

Pastatų, kaip vienos iš sudedamųjų nekilnojamojo turto dalių, valdymas taip pat buvo valstybės griežtai reglamentuojamas. Kolūkių ir tarybinių ūkių kūrimo pradžioje stambiųjų ūkininkų pastatai buvo suvalstybinami ir prijungiami prie bendros ūkinės bazės. Sovietmečiu kaime gyvenantys ir jame dirbantys gyventojai galėjo turėti namą ir keletą ūkinių pastatų. Dažnai pasitaikydavo, kad mini miestų tipo gyvenviečių vadovybė, siekdama atitikti oficialiąją valstybės politiką, statydavo daugiabučius namus ir juose apgyvendindavo jaunas kaimo gyventojų šeimas bei atvykusius darbuotojus. Jie turėjo tokias pačias teises į privačios žemės sklypus, kaip ir visi kaimo gyventojai.

Kolektyviniuose ir tarybiniuose ūkiuose kilnojamojo turto atžvilgiu valstybė leido kur kas daugiau privačios iniciatyvos nei nekilnojamojo: remiantis respondentų pateikta informacija, išskyrus žemės ūkio techniką bei arklius (pastarųjų atveju išimtis yra miškininkystės ūkiai), kiekvienam kaimo gyventojui buvo leidžiama turėti vieną karvę su prieaugliu bei faktiškai neribotą skaičių kitų gyvulių ir paukščių. Paminėtina, jog šiam veiksniui dažnai turėdavo įtakos kitokie apribojimai (pvz., ganyklų trūkumas ar miesto tipo gyvenvietės statusas ir pan.). Gauta produkcija (pvz., pienas, kiaušiniai, medus, vilna) nebuvo griežtai kontroliuojama. Taip atsirasdavo galimybė verstis privačia veikla. Ta galimybe daugelis ir naudodavosi.

Pateikėjams būdavo nesuprantama, kaip gyvenant kaime perkamas pienas ir neturima žemės karvei išlaikyti²⁹. Gyvulių auginimas buvo ne tik papildomų pajamų šaltinis ar pasidi

___

28 Vosiliūtė A. Žagarės apylinkių žmonių gyvenimo būdo bruožai // Žagarė. Vilnius, 1998, p. 752–753.

29 Žinoma, šis požiūris yra labai vienpusiškas, nes kai kuriems specialistams, atvykusiems į kaimą, faktiškai nebuvo jokio poreikio lakyti gyvulių. Be to, tokie specialistai ir į patį darbą kolektyvinio ar valstybinio tipo ūkiuose bei švietimo įstaigose dažnai žiūrėdavo kaip į darbą bet kokioje kitoje įmonėje.