XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmetyje pasaulyje pradeda didėti ekonominės paveldo vertės reikšmė²¹. Dėl jos įtakos įvyksta lūžis ir paveldosaugos sampratoje – nuo pasyvios konservacinės pozicijos pereinama prie aktyvios paveldo išteklių vadybos. Formuojasi paveldo industrija: XIX a. muziejai – švietimo ir kultūros institucijos, o šiandien – finansinės įstaigos, be to, jų gausėja, ypač vietinių, teminių, gausėja paveldo centrų, jais iš senienų saugyklų virsta ir tie patys muziejai. Ekonominės paveldo vertės iškilimas turi įtakos paveldo objektų skaičiaus didėjimui, lėšų, skiriamų jam išsaugoti, gausėjimui. Tačiau, norint įtikti vartotojui, objektai pritaikomi „pramogų verslui“: sendinami, apipinami legendomis. Dėl ekonominės vertės įtakos paveldo vertimo preke siekiant didesnės paklausos padarinys – objektų pateikimo visuomenei supaprastinimas ir autentiškumo praradimas.

Lietuvos valstybinėje paveldosaugoje ekonominės vertės prioritetas dar nėra įsitvirtinęs. Dalis kultūros vadybininkų to siekia teigdami, kad „kai kultūra bus pripažinta ekonomikos dalimi, atsiras politika, padidės investicijos, tada bus kalbama ir apie kultūrinį turizmą kaip apie masinį reiškinį“²², tačiau daugiausia vis dar vyrauja atsargus požiūris į šį fenomeną. Kaip teigia istorikė Rasa Čepaitienė, „paminklosaugininkų tarpe egzistuoja baimė atverti kelius paveldo komercializacijai“²³, o „naujamadiški“ ir ekonomiškai „teisingi“ finansų ekspertų siūlymai sulaukia aštrios kritikos²⁴. Tačiau visai kita situacija yra privačiame sektoriuje, čia paveldas tampa preke, o jo gamyba ir / ar tiekimas, naudojimas gali duoti pelno.

Paveldo bumas (padidėjęs domėjimasis paveldu) – paveldo industrijos atsiradimo sąlyga, nes paveldo industrija, kaip ir bet kuri kita industrija, turi tenkinti vartotojų poreikius. Vakaruose vyrauja dvi paveldo bumo teorijos: paveldo bumas siejamas su potencialių vartotojų perkamosios galios padidėjimu – augant šalies ekonominei galiai, atsiranda daugiau praturtėjusių kultūrinės produkcijos vartotojų iš platesnių socialinių sluoksnių ir įvyksta paveldo apsaugos virsmas elito pramoga (koncertai, parodos). Kita teorija, priešingai, paveldo bumą sieja su nuosmukio (ekonominio, socialinio, dvasinio) sukelta praeities nostalgija²⁵. Sąsajose su istorine sąmone, istori-
ko Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, „didingiausi praeities vaizdai kuriami tada, kai žmonių bendrija (dažniausiai tauta) atsiduria sunkios,
beveik neįveikiamos kasdienybės akivaizdo-

___

 ²¹ Ready R. C., Navrud S. Why Value Cultural Heritage? // Valuing Cultural Heritage. UK: Edward Elgar Publishing, 2002.

 ²² Siudika S. Turizmas ir kultūra // Kultūros aktualijos. 2004, t. 3 (38), p. 13.

²³ Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje. Daktaro disertacija. Vilnius, 2003,
p. 132.

 ²⁴ Tokios kritikos sulaukė finansų ekspertės M. Starkevičiūtės tyrimas. Starkevičiūtė M. Išlaidų kultūrai apžvalga. Vilnius, 2000 // <http:// www.osf.lt> (žiūrėta 2006 04 24); taip pat: Finansų ekspertė prieš kultūros decentralizavimą? // Kultūros barai. 2001, Nr. 1 (žiūrėta 2006 04 24).

 ²⁵ Hewison R. The Heritage Industry. Britain in a Climate of Decline. Great Britain: R. J. Acford Ltd, Chichester, Sussex, 1987, p. 43.