pavadinti mimetine (sen. gr. "mimesis" - pamėgdžiojimas, imitacija): istoriko sąvokos ir terminija turi būti kuo artimesnė šaltiniuose vartojamoms sąvokoms, terminijai. Priešinga strategija yra konstruktyvizmas: istorikas gali ir turi susikurti savą konceptualią kalbą, aprašyti savo tyrimo objektus taip, kad tas aprašymas gal net būtų nesuprantamas jo tyrimų objektams, jeigu jie prisikeltų iš numirusių ir galėtų paskaityti istoriko veikalą. Nuosekliai besilaikantis "mimetinės"strategijos, istorikas galėtų net suabejoti, ar kada nors kur nors feodalizmas egzistavo - argi kas nors kada nors manė, kad gyvena feodalinėje visuomenėje ar yra feodalas? Kita vertus, nuoseklus konstruktyvistas galėtų teigti, kad jo sukonstruotos feodalizmo teorijos dėsniai galioja netgi nežemiškų civilizacijų istorijoje. Iš tikrųjų A. ir B. Strugackių fantastiniame romane "Sunku būti dievu" pasakojama apie seniai jau komunistinės Žemės žvalgo (kartu Feodalizmo teorijos mokslinio tyrimo instituto bendradarbio) Antono (slapyvardis Rumata) nuotykius Arkanare - feodalinėje šalyje tolimoje planetoje kaimyninėje galaktikoje. Praktiškai dirbantys istorikai paprastai nebūna nei nuoseklūs mimetistai, nei nuoseklūs konstruktyvistai. Ir vis dėlto jų vartojamos feodalizmo sąvokos būna arba arčiau "mimetinio" (mimentiškesnės negu konstruktyvios), arba arčiau konstruktyvaus poliaus (konstruktyvesnės negu mimetiškos). Mimetizmas būdingesnis feodalizmo, kaip tam tikro politinės-teisinės sferos, reiškinio sampratai, kuri nusistovėjo Vokietijoje istorijos moksle XIX amžiuje. Jos pagrindiniai atstovai - C. L. von Halleris, O. von Gierke, G. von Belowas, H. Mitteisas, O. Brunneris. Jų darbuose feodalizmo sąvoka apibrėžiama politiniais ir teisiniais terminais - "senjoras", "vasalas", "lenas" ir t. t., kuriuos vartojo ir tie žmonės, kurių santykiai nusakomi "feodalizmo" terminu. Šiuo požiūriu feodalizmas - tai tam tikras "istorinis individas", politinė teisinė sistema, egzistavusi Vakarų Europoje viduramžiais. Konstruktyviosios tendencijos ryškiausios marksistinėje feodalizmo, kaip tam tikro gamybos būdo, tam tikros ekonominės struktūros, glūdinčios po politiniu-teisiniu anstatu, sampratoje. Šiuo atveju feodalizmo sąvoką siekiama apibrėžti ekonominiais terminais ("pridėtinis produktas", "renta" ir pan.), kurie tiesiogiai neatspindi konceptualių schemų, per kurias savo santykius įsisąmonino patys "pridėtinio produkto" gamintojai bei pasisavintojai. Tiesa, tyrimų praktikoje taip griežtai atskirti "ekonominę esmę" nuo "teisinio apvalkalo" nepavyksta, ir skirtumas tarp marksistiškai ir nemarksistiškai orientuotų feodalizmo tyrinėtojų realiai daugiau pasireiškia tuo, kad pirmu atveju daugiau akcentuojami, iškeliami santykiai tarp "valstiečių" ir "ponų", o |
dizainas ir programavimas giriaus