Straipsnyje remiuosi Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės9, G. Petkevičaitės-Bitės10 ir Julijos Žymantienės-Žemaitės11 prisiminimais, 1937 m. spaudoje publikuotais Pirmojo moterų suvažiavimo dalyvių prisiminimais12, Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Rankraščių skyriuje esančiu Onos Puidienės, F. Bortkevičienės, G. Petkevičaitės-Bitės, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, S. Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės-Lazdynų Pelėdos rašytiniu palikimu, Rusijos Valstybės I ir II Dūmos stenogramomis, kuriose yra temai atskleisti reikalingos medžiagos.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti moterų visuomeninio ir politinio judėjimo pradžią, kai buvo keliami Lietuvos valstybingumo ir politinio lygiateisiškumo klausimai, parodyti politinių partijų įtaką judėjimui.

XX a. pradžioje, 1904–1905 m., smarkiai pasikeitus socialinei ir politinei padėčiai Rusijos imperijoje, keitėsi ir moterų padėtis. Jos ne tik stebėjo, vertino, bet ir pačios pradėjo aktyviau reikštis visuomeninėje ir politinėje veikloje. Lietuvoje išsilavinusios merginos būrėsi į kuopeles, domėjosi krašto istorija, politikos ir visuomenės mokslais. Spaudoje dažnėjo teiginių, kad ir sodžiuje turėtų atsirasti moterų inteligenčių, dirbančių visuomeninį darbą13. Pažymėtina, kad tuo metu Lietuvoje daug miestų ir sodžių moterų gyveno uždaroje erdvėje, o jų lūkesčiai buvo susiję tik su privačiu gyvenimu, bendruomenėse vyravusia tradicine kultūra. Kylantis moterų aktyvumas buvo susijęs ne tik su vykusiais pokyčiais šalies viduje, bet ir visuomenės požiūriu į moterį.

Moters padėties klausimas visuomenėje iškilo dar XIX a. pabaigoje. Pirmieji apie tai prabilo varpininkai. G. Petkevičaitė „Varpe“ nurodė, kad moterys nėra tik kokios gėlės, joms reikia mokytis, nes išsimokslinusiai moteriai „plati dirva darbavimuisi“14. XIX a. pabaigoje moterys buvo gana raštingos – tai byloja 1897 m. gyventojų surašymo duomenų tvarkytojo L. de Dantiu pastebėjimas, kad: „Kauno gubernijoje lietuvių moterų raštingumas prašoko vyrų: atitinkamai 54,9 ir 45,1 procento. […] Tai unikalus reiškinys, niekur kitur Rusijos imperijoje nepastebėtas reiškinys, nors dažniausia moterų išsimokslinimas apsiribodavo vien mokėjimu skaityti“15. Tai patvirtina ir duomenys: 1873 m.

5 O. Maksimaitienė. Pirmieji žingsniai // Tarybinė moteris. 1988, Nr. 6, p. 10.

6 J. Leonavičius. Petras Leonas – Lietuvos sąžinė. Kaunas, 2002, p. 716.

7 D. Vailionytė. Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas 1907 metais Kaune // Sociologija: praeitis ir dabartis (Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga). Kaunas, 1997, kn. 1, p. 147–150.

8 O. Voverienė. Trečiasis Lietuvos moterų suvažiavimas // XXI amžius. 2000, lapkričio 8.

9 S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai. Vilnius, 1988, t. 3, p. 291.

10 G. Petkevičaitė. Raštai. Vilnius, 1967, t. 4, p. 250.

11 J. Žemaitė. Raštai. Vilnius, 1957, t. 5, p. 338.

12 O. Beleckienė. Prelatas P. Januševičius apie I-jį lietuvių moterų suvažiavimą // Naujoji vaidilutė. 1937, p. 387; C. Leonienės referato kai kurios mintys // Naujoji vaidilutė. 1937, Nr. 9.

13 Smalstys. Keli žodžiai apie Lietuvos inteligentes // Vilniaus žinios, 1905, vasario 19.

14 Moterų darbai ant platesnės dirvos // Varpas. 1892, Nr. 11.

15 Cit. pagal: E. Aleksandravičius, E. Kulakauskas. Carų valdžioje Lietuva XIX amžiuje. Vilnius, 1996, p. 359.