| Įdomių ir vertingų atsiminimų apie lietuvių ir lenkų santykius ir kovas dėl Vilniaus parašė didis mūsų krašto patriotas, visuomenės veikėjas ir mokslininkas M. Biržiška123. Pirmoji šių atsiminimų dalis Londone buvo išleista 1960, o antroji – 1962 m. Ilgą laiką gyvenęs Vilniuje ir dirbęs didelį lietuvybės darbą, jis buvo visų didžiųjų politinių įvykių verpete, aktyviai juose dalyvavo, matė lenkų darytas skriaudas Vilniaus krašto lietuviams ir jų siekius dėl visos Lietuvos, ir visa tai vaizdžiai bei įtikinamai parodė savo atsiminimų knygose.
Apie Lietuvos konfliktą su Lenkija dėl Vilniaus ir Suvalkų žemių, želigovskininkų avantiūrą ir jos likvidavimą atsiminimais taip pat dalijosi A. Budreckis124, daktaras K. Graužinis125 ir kt.
Išvados
Atsižvelgiant į politinio, socialinio, kultūrinio ir kitokio pobūdžio aplinkybes nagrinėjamo laikotarpio istoriografijoje išskirtini keli etapai. Pirmasis jų apima 1917–1919 m., kada po Vasario revoliucijos visuotinės suirutės ir chaoso bei dėl įsigalinčio bolševizmo tarp Rusijos armijoje tarnavusių lietuvių karių išsiplėtė galingas tautinis sąjūdis, buvo kuriami pirmieji tautiniai kariniai daliniai (batalionai). Jų organizatoriai ir vadovai daugiausia buvo jauni, menko išsilavinimo bei intelekto, nedidelę gyvenimo patirtį turintys kariškiai. Tuometinėje Rusijoje įvairių politinių partijų leidžiamoje spaudoje jie paskelbė nemažai publikacijų aktualiais Lietuvos ateities, karių gyvenimo ir veiklos bei kt. klausimais, kurios paprastai buvo nedidelės, žemo teorinio lygio, tačiau labai populiarios, visų laukiamos ir darė didelį poveikį tiek kariams, tiek visuomenei.
Antrasis svarbus istoriografijos etapas – 1918–1940 m. Jame išskirtini du itin reikšmingi laikotarpiai. Pirmasis jų – 1918–1920 m. Tai buvo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimo ir kartu jų dalyvavimo Nepriklausomybės kovose metas, išskirtinas nepaprastos svarbos įvykiais ir atitinkama visos lietuvių tautos reakcija į juos. Visa tai plačiai atsispindėjo ne tik karinėje, bet ir apskritai visoje tuometinėje spaudoje. Pasirodė daugybė publikacijų, žymesniųjų karinių, politinių ir visuomenės veikėjų vertinimų, atsiminimų ir pan. Tačiau dauguma šių darbų visgi išliko tik kaip tam tikra „medžiaga istorijai“.
Antrasis laikotarpis apima 1921–1940 m. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, sąlyginai stabilizavusis krašto gyvenimui, gausėjant istorikų, aukšto rango karininkų, diplomatų ir kitų visuomenės veikėjų gretoms, ryškėjo poreikis išanalizuoti bei įvertinti lemtingus netolimos praeities įvykius. Pasirodė nemažai didelių leidinių – karo teorijos ir istorijos žurnalų, rinkinių, kuriuose išspausdinta daug apžvalginių, memuarinio pobūdžio straipsnių, o tarp jų ir darbų, besiremiančių archyvine medžiaga, vyriausybiniais dokumentais bei kt. svarbiais šaltiniais. Visgi reikia pripažinti, kad iki sovietinės okupacijos pradžios visaapimančių darbų karine tematika parengti nespėta.
Didelė žala mus dominančios problemos tyrinėjimui buvo padaryta sovietmečiu. Propaganda persunkta sovietinė istoriografija turėjo tarnauti Komunistų partijai ir tapti priemone jos imperialistiniams tikslams siekti. Tokius pagal bendrą Sovietų Sąjungai privalomą schemą parengtus darbus griežtai sukritikavo išeivijoje atsi-
___________________________________________________
123 M. Biržiška. Dėl mūsų sostinės. Londonas, 1960. D. 1; 1962. D. 2.
124 A. Budreckis. Želigovskiada, 1920 // Karys, 1960, Nr. 8, p. 234–243.
125 Dr. K. Graužinis. Lietuvos konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus ir Suvalkų žemių // Rytų Lietuva. Čikaga, 1980, p. 447–484. |
dizainas ir programavimas giriaus