Kita vertus, 1935–1937 m. laikotarpis, palyginti, pavyzdžiui, su 1932–1934 m. laikotarpiu, atrodo kiek blankokas: nevyko didelės demonstracijos su nacistiniais šūkiais ir svastikomis, nekilo net kiek didesnių riaušių (tiesa, pasitaikydavo muštynių ir susistumdymų, dažniausiai išprovokuotų vokiečių tautybės asmenų⁵⁶), nebuvo vykdomi brutalūs teroristiniai išpuoliai (tokie kaip 1934 m. G. Jesut’čio nužudymas, pasikėsinimas į W. Loopsą, mėginimas sprogdinti Valstybės saugumo policijos būstinę ir pan.).

Tačiau veikla buvo vykdoma, ir nors sunkiai pastebima, bet gerokai konstruktyvesnė (žinoma, nacionalsocialistinio sąjūdžio stiprinimo, o ne Lietuvos suverenumo ir teritorinio integralumo atžvilgiu). Veiklos suaktyvėjimą paženklino 1936 m. liepą Weimare įvykusi slapta konferencija. Joje dalyvavo pats A. Hitleris, keletas Reicho ministrų, Rytų Prūsijos armijos vadas generolas W. von Brauchitsch, Gdansko nacionalsocialistų vadas A. Forster ir Klaipėdos krašto nacių atstovas. Konferencijoje buvo svarstomos nacionalsocialistinio judėjimo Klaipėdos krašte ir Gdanske perspektyvos (Klaipėdos nacių atstovai išreiškė pageidavimą, kad abiejų miestų „išlaisvinimas“ įvyktų kuo greičiau ir, jei ne tuo pačiu metu, tai bent nedideliu laiko skirtumu).

Skatinamas Vokietijos atstovų, nacionalsocialistiškai nusiteikęs Klaipėdos krašto jaunimas buvo bepradedąs įžūlėti. 1936 m. gruodžio pradžioje Klaipėdos krašto komendantas buvo priverstas pakartotinai paskelbti savo 1933 m. išleistą įstatymą, draudžiantį dėvėti kitos valstybės karinių organizacijų uniformas ar jų dalis⁵⁷.

1936 m. pabaigoje vokiškų nacionalsocialistinių laikraščių platinimas tapo masiniu reiškiniu. Aktyviausia ši veikla buvo užfiksuota Pagėgių apskrityje⁵⁸. Nacionalsocialistinio judėjimo aktyvistai per legalias organizacijas, kurioms priklausė, platino nacistinės propagandos leidinius, atsišaukimus, rengė „politinio auklėjimo“ pamokėles. Būtent tokia darbo specifika yra paženklintas laikotarpis nuo 1935 m. iki 1937 m. pabaigos.

Nacistinis judėjimas Klaipėdos krašte, kaip ir kiekvienas XX a. pirmosios pusės socialinis-politinis reiškinys, turėjo pradžią ir pabaigą. Pirmoji nacionalsocialistinės pakraipos organizacija regione buvo įkurta dar 1928 m. Po dešimtmečio, t. y. 1938 m. pabaigoje, Klaipėdos krašto „nacifikacija“ buvo baigta. Kariuomenės teismo sprendimas įkalinti SVG ir CSA organizacijų vadovybę nacionalsocialistinio judėjimo nenutraukė.

Laisvėje likę apie 1000 blokų ir mažesnių padalinių vadų ėmėsi slaptai tęsti pradėtą veiklą. Nacionalsocialistinio judėjimo atkūrimo darbus atliko ir jiems vadovavo uždraustos SVG partijos nariai ir jai prijaučiantys asmenys. Buvo suregztas platus agentūrinis tinklas – užverbuota informatorių ir bendradarbių Didžiojoje Lietuvoje ir jos valstybinėse institucijose. Jų padedami, Klaipėdos krašto naciai sėkmingai gaivino judėjimą. Naudojantis naujai suformuotu agentų tinklu buvo atnaujinti ir nuolat stiprinami ryšiai su Vokietija. Į pogrindį pasitraukę Klaipėdos krašto naciai tęsė veiklą pritraukdami vis daugiau vietos gyventojų. SVG vadovybė, tikėtina, gavusi instrukcijas iš Vokietijos, padalijo judėjimą į dvi dalis: 1) itin kruopščiai užmaskuotą, bet visiškai legalią veiklą Klaipėdos krašto seimelyje pa-

___

⁵⁵ Klaipėdos krašto komendanto nutarimai // LCVA, f. 384, ap. 2, b. 952, 981, 985, 1023.

⁵⁶ 1936 m. spalio 24 d. VSD spaudos dienynas
Nr. 239 // LCVA, f. 394, ap. 6, b. 59, l. 154.

⁵⁷ 1936 m. gruodžio 4 d. VSD spaudos dienynas
Nr. 277 // LCVA, f. 394, ap. 6, b. 59, l. 272.

⁵⁸ 1936 m. gruodžio 16 d. VSD spaudos dienynas
Nr. 286 // LCVA, f. 394, ap. 6, b. 59, l. 302.